„Kaip gerai, atvažiavo žurnalistų iš Vakarų, parašys, kad rusai čia mūsų nežudo“, – nesuprantu, ar gidė tą sako juokais, ar rimtai. Tie žurnalistai iš „Vakarų“ – dvi lietuvės, du latviai, austras, dvi graikės ir mergina iš Kazachstano. Dar vienam kazachui nebuvo leista išvykti iš šalies – oro uoste jį sulaikė dėl skolų. Žurnalistus, tame tarpe ir mane, į Kijevą prieš gegužę ten vyksiančią Euroviziją pasikvietė Kijevo turizmo biuras ir „Ukrainian Airlines“.
Viena vertus, kviečia pažinti Ukrainą. Kita vertus, apie pastarųjų metų ar kelerių įvykius pasakoja nenoriai – rodo tik senas cerkves ir vienuolyną, netgi nusitempia pasižiūrėti kažką panašaus į mūsų Rumšiškių muziejų, o štai tokiems, regis, turistų traukos objektams kaip Maidano aikštė ar Mežygirijos rezidencija dėmesio skiria labai mažai.
Pigu, bet prieinama ne visiems
„Nėra ten ko pamatyti“, – paklausta, kodėl neužsakė ekskursijos po V.Janukovyčiaus vilą Mežigyrijoje, atsakė gidė. Bilietas nebrangus – maždaug 6 eurai, tačiau ekskursiją užsisakyti reikia iš anksto, prieš dešimt dienų. Tai reiškia, kad planuoti iš anksto nemėgstantis turistas į vidų žvilgtelti neturės progos. Keista, nes eilių tokiu metų laiku išvis nėra, ir po didžiulį parką klaidžioja vos keli lankytojai.
Dažniausiai į Mežygiriją užsuka ukrainiečiai, pasakoja gidė, dar vienas kitas rusas, o turistų iš kitur beveik nėra. Įėjimas į parką taip pat mokamas – kainuoja apie du eurus.
Parke šiltu metų laiku veikia restoranas, yra kioskas, kur galima gauti kavos. Taip pat mokamame tualete pardavinėjami suvenyrai – už maždaug eurą gali gauti auksinio batono kopiją (magnetą).
Iš šalia esančio kioskelio pagyvenęs vyras dar ištrauks, jeigu sugebėsite su juo susikalbėti, ir vandens butelį ar kokį užkandį. „Greki kak čebureki“, – iš rusiškai nemokančių graikių žurnalistų pasijuokia tualeto šefas ir palydi mus skardžiu juoku.
Nelabai tame parke yra ką ir žiūrėti. V.Janukovyčiaus namas, žinoma, įspūdingas – tačiau tas kuklus Antikos mėgdžiojimas, pastačius netikrų neva iš tų laikų išlikusių kolonų, vaizduotės visai nežadina. „Viduje – tik baldai“, – sako ten niekad nebuvusi gidė, mums antrą valandą apmaudžiai burbant, kad negalime pamatyti į Rusiją pasprukusio V.Janukovyčiaus lovos ar įsivaizduoti, kaip kokioje didžiulės vilos kertėje jis prie užuolaidų spaudė meilužę, su kuria čia ir gyveno.
Dar viloje yra zoologijos sodas – liūtų ar zebrų čia nėra, bet nemažai paukščių, taip pat elnias, pora asilų, kitokių švelniakailių žvėrelių. Turi rezidencija ir savas melžėjas. „Pradajom malako“, – ant lango kabo skelbimas. Pro aprasojusį langą matyti viduje ramiai stovinčios karvės ir kelios prašmėžuojančios moterys.
„Kodėl nepadarot čia viešbučio? Žmonės juk mokėtų didelius pinigus už galimybę nakvoti buvusioje Janukovyčiaus viloje“, – gidės klausia vienas kolegų. Tačiau ji tik pagūžčioja pečiais – suprask, yra kaip yra.
Ukrainos spauda lapkričio pradžioje pranešė, kad teismas uždėjo areštą visiems Mežygirijos teritorijoje esantiems pastatams. Žiniasklaida vėliau išsiaiškino, kad tai buvo padaryta dar 2014 metais.
Nutylėjo gidė ir dar vieną labai įdomų faktą – lapkričio pabaigoje rezidencijoje pradėtas filmuoti šimtaserijinis detektyvinis serialas „ Райское место“ („Rojus“ arba „Rojaus vieta“). Tiesa, nieko bendro jis su buvusiu Ukrainos prezidentu ar šios dienos Ukrainos aktualijomis neturi.
Nesusitarus iš anksto nepateksi ir į teritorijoje esantį sporto klubą, su kuriuo V.Janukovyčiaus namas yra sujungtas požeminiu koridoriumi. Jo lange prie įėjimo pasodintas V.Janukovyčiaus manekenas, o greta stovi garsiojo auksinio batono kopija. Paties iš papjė mašė daryto batono policija lapkritį pranešė vis dar ieškanti.
30 kilometrų nuo miesto nutolusi rezidencija, pasakoja gidė, nėra pasiekiama viešuoju transportu, nors internete pavyksta rasti patarimų, kaip ten nuvažiuoji viešuoju transportu. Tiesa, šiek tiek nuo autobuso reikia paėjėti.
Todėl, norintiems būtinai ten apsilankyti, siūlyčiau iš anksto užsisakyti ekskursiją – ją siūlo tikrai ne viena įmonė Kijeve. Kainuos, tiesa, kur kas daugiau nei vykstant savarankiškai – apie 100 eurų, tačiau nereikės nerimauti, ar būsite įleisti į vidų.
Tokius turus siūlanti „LingoTaxi“ man paaiškino, kad ekskursiją pas juos užsisakyti galima likus 2-3 dienoms. Kuo daugiau žmonių – tuo pigiau. Jeigu susirinks didelė grupė, galima išsisukti ir su 50 eurų, įskaičiuojant transportą.
Peršasi išvada, kad Kijevo turizmo biuras tiesiog nenorėjo, kad mes pernelyg daug dėmesio skirtume V.Janukovyčiaus vilai.
Atsakymo į klausimą, o kur gyvena dabartinis Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, gidė taip pat neturėjo: „Matyt, kažkur užmiestyje.“
Nemandagumą atperka pigumas
Lengviau nei į Mežygiriją patekti gali į baleto pasirodymą – užtenka bilietus įsigyti likus valandai ar kelioms iki pasirodymo. Kainos – nuo kelių iki keliolikos eurų, todėl kolegos, kuriems pavyksta įsigyti bilietų į pasirodymą vos už 12 eurų, baletu lieka sužavėti.
Ką dar veikti Kijeve? Kijevo turizmo biuras nepadeda – įvardija kažkokį labai įdomų prekybos centrą, bet sako, kad ten neveš, nes labai brangu. Kijeve taip pat yra giliausia pasaulyje metro stotelė – net 105 metrų gylio, tačiau ten taip pat neveža, keliauti tenka patiems.
Apskritai atrodo, kad labiausiai jie nori pristatyti tai, kas išlikę nuo senų, arba, kaip vis pabrėžia gidė, „olden times“ laikų – aplankome po žeme esantį vienuolyną, kurio žemais ir siaurais koridoriais tenka pavojingai vaikščioti su žvakėmis rankose. Pakeliui – dar pora cerkvių. Mandagiai atsisakome siūlymo apsilankyti Antrojo pasaulinio karo, į kurį Ukraina, aišku, kaip pabrėžia mūsų palyda, turi kitą požiūrį nei Rusija, muziejų.
Susiruošusiems į Kijevą siūlau kolegos M.Bertulio straipsnį Kijevas – kai norisi ir pigiai, ir gerai.
Programos apogėjus – penktadienio pasivaikščiojimas temstant Pirogovo muziejuje po atviru dangumi. Kitaip tariant – po ukrainietiškas Rumšiškes.
Taigi ką veikti Kijeve, atvykus į Euroviziją, turo metu taip ir nepaaiškėja – programą reikia susidaryti patiems. Žinoma, nepamirštant pakeliui įsigyti tualetinio popieriaus su V.Putino ar V.Janukovyčiaus atvaizdais – tai vienas populiariausių suvenyrų Ukrainoje jau kelerius metus.
Labiausiai džiugina ukrainietiška virtuvė – patiekalai ne tik lietuviams gerai žinomi, bet dar ir labai pigūs: pigiausius verslo pietus čia gausite už eurą, o už kelis papietausite kaip ponai. Tik aptarnavimo kultūra net ir geriausiuose restoranuose nedžiugina. „Negalima, baigėsi“, – taip į klausimą, ar galima dar sulčių, atšauna „Kanapa“ restorano padavėjas. O gruzinų restoranas nesuranda vandens prie vakarienės – sako, kad neturi.
Bala nematė, kainos tokios, kad nepasitenkinimą galima ir nutylėti, bet labai gerai tuomet suprantu, ką jaučia į Lietuvą kartais grįžtantys mano pažįstami emigrantai: „Ir kodėl jūs tokie susiraukę.“
15min žurnalistės kelionę į Kijevą apmokėjo Kijevo turizmo biuras ir „Ukrainian airlines“. Tai įtakos straipsnio turiniui nepadarė.
