Nors darbdaviai dabar greičiau ir lengviau gali atleisti nereikalingus darbuotojus, bet dauguma žmonių išeina savo noru. Ekspertai pasigenda ir pačių darbuotojų sąmoningumo.
Darbdaviai atleido tik 6 proc.
Nuo 2017 m. vidurio atleistiems darbuotojams, kurie vienam darbdaviui dirbo bent 5 metus, priklauso papildomos ilgalaikio darbo išmokos. Dirbusiems 5-10 metų – vieno mėnesio atlyginimo išmoka, dirbusiems 10-20 metų – dviejų atlyginimų, o dirbusiems daugiau nei 20 metų – trijų atlyginimų „į rankas“ išmoka.
Tam „Sodroje“ įsteigtas specialus ilgalaikio darbo išmokų fondas (IDIF), į kurį visi darbdaviai moka specialias įmokas. Tačiau fonde per trumpą laiką jau surinkta 52,4 milijonai eurų, o iš jų išmokėta – 6,5 mln. eurų. O dabar fonde jau 72 milijonai.
Priimant naują Darbo kodeksą (DK) buvo tikimasi, kad liberalesnės darbuotojo atleidimo sąlygos paskatins darbdavius skaidriai atleisti darbuotojus, tačiau statistikoje to nematyti.
Pernai darbdavio iniciatyva buvo nutraukta 32 tūkstančiai sutarčių, o paties darbuotojo iniciatyva – 438 tūkstančiai, arba kone 14 kartų daugiau, rodo SADM duomenys.
2018 metais darbdavio iniciatyva nutraukta 6 procentai sutarčių, kai darbuotojo – 73 proc., prieš metus šie rodikliai buvo panašūs.
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė vertina, kad fondas yra viena geriausių naujo DK iniciatyvų, tačiau reikia diskutuoti ir ieškoti mechanizmų, kaip paskatinti darbdavius ir darbuotojus juo naudotis.
Advokatų kontoros „Ellex Valiūnas ir partneriai“ darbo teisės ekspertas Rimantas Stanevičius pastebi, kad darbdaviams vis dar gerokai palankiau tartis, kad darbuotojas išeitų savo noru: mažiau rizikos dėl ginčų, mažiau biurokratijos, o galbūt taip siekiama ir išvengti mokėti išeitines kompensacijas.
Daug nenaudojamų pinigų
Visi Lietuvos darbdaviai už kiekvieną dirbantįjį į IDIF moka 0,16 proc. atlyginimo siekiančias įmokas.
Tačiau pernai tik 4,4 tūkst. atleistų darbuotojų gavo ilgalaikio darbo išmokas, o vidutinis jos dydis – 572,6 eurų. 10 tūkst. asmenų darbdaviai atleido be darbuotojo kaltės, 18 tūkst. – dėl darbuotojo kaltės, pastarieji į darbo išmokas pretenduoti negalėtų.
„Sodra“ atsiųstame komentare vertina, kad šiuo metu likutis fonde jau siekia 72,415 mln. eurų. Aiškinama, kad darbuotojai pinigais gali pasinaudoti tuo atveju, jei pateikia prašymą „Sodrai“.
„Asmenims, jau teikusiems prašymą skirti bet kurią kitą „Sodros“ mokamą išmoką, ilgalaikio darbo išmoka mokama be prašymo. Tačiau, jeigu asmuo pageidauja šią išmoką gauti į kitą sąskaitą nei buvo nurodyta anksčiau teiktame prašyme, arba suėjus šios išmokos skyrimo ir mokėjimo terminams asmuo jos negavo į savo sąskaitą, jis turi pateikti prašymą skirti ilgalaikio darbo išmoką“, – paaiškina „Sodros“ Komunikacijos skyriaus vedėjas Saulius Jarmalis.
Prašymas gali būti pateiktas asmeninėje „Sodros“ paskyroje, bet kuriame „Sodros“ skyriuje arba paštu. Ilgalaikio darbo išmoka paskiriama per 10 darbo dienų praėjus 3 mėnesiams po asmens atleidimo iš darbo dienos. Išmoka išmokama per 10 darbo dienų nuo sprendimo skirti šią išmoką priėmimo dienos.
Išmoka skiriama tiems atleistiems darbuotojams, pas darbdavį išdirbusiems bent 5 metus, kurie per 3 mėnesius po atleidimo iš darbo neįsidarbino pas tą patį darbdavį, taip pat ji neskiriama biudžetinių įstaigų ar Lietuvos banko darbuotojams – jiems išmokas moka atleidęs darbdavys.
Nuo 2017 m. liepos 1 d. į „Sodrą“ dėl išmokų kreipėsi 8285 asmenys, tačiau ne visi atitiko sąlygas gauti išmoką. 2017 m. iš viso išmokėta 81 tūkst. Eur, 2018 m. – 6 512 tūkst. Eur, 2019 m. – 5 605 tūkst. Eur, informuoja „Sodra“.
I.Ruginienė: tokios didelės sumos stebina, darbdaviai vengia atleisti
Profesinių sąjungų atstovai pripažįsta, kad fondas, nors gera idėja, šiuo metu naudojamas nepakankamai.
„Sukauptos pinigų sumos yra didelės ir mes dėl to esame labai nustebę – yra didelis perviršis, surenka daugiau nei išmoka“, – sako I.Ruginienė.
Ji vertina, kad naujas Darbo kodeksas nepaskatino darbdavių sąžiningiau elgtis su darbuotojais.
„Esmė ta, kad darbdaviai vis dar nenori mokėti išeitinių išmokų, netgi už tuos 2 mėnesius, kurie DK yra numatyti. Nes jei žmogus su stažu atleidžiamas, už 2 mėnesius jam sumoka darbdavys, o po to už visus kitus mėnesius darbuotojas gauna iš ilgalaikių išmokų fondo. Darbdaviams vengiant net ir už tuos du mėnesius mokėti, tai iš tikrųjų yra didelis spaudimas žmonėms išeiti savo noru“, – apgailestauja I.Ruginienė.
Anot jos, net ir abiejų šalių sutarimu nutrauktų sutarčių skaičius yra mažas – vos 5 procentai.
„Neatlaiko žmonės spaudimo, kiek kalbėjausi su darbuotojais skirtingose įmonėse. Viena moteris, jau pensininkė, Vilniuje dirbo ir patikino, kad pati turėjo rašyti prašymą. Sako, baik tu, kokia išeitinė, kas man čia pensininkei išeitines mokės, tegu tik ramiai pasirašo man išėjimą savo noru, nenoriu čia pyktis, galingi darbdaviai, dar man kažką padarys. Ir daug yra tokių istorijų“, – apibūdina I.Ruginienė.
Ji pasigenda prieš naujo DK priėmimą dalintų pažadų įgyvendinimo, kad „bus daug atleidimo rūšių ir nereikės žmonėms bijoti ir savo noru iš darbo išeiti“.
„Fondas yra gerai, bet reikia diskutuoti ir ieškoti mechanizmų, kaip paskatinti žmones ir pačius darbdavius naudotis šiuo fondu, kad vis dėlto mažėtų savo noru išeinančių žmonių, o žmonės išeitų su kompensacija, tvirtai stovėtų ant kojų ir galėtų ieškotis kito darbo“, – įsitikinusi I.Ruginienė.
Taip pat ji viliasi, kad situacijai padėtų darbdavių derybos su profesinėmis sąjungomis dėl kolektyvinių įsipareigojimų: „Susitelkus į krūvą darbuotojams žymiai lengviau derėtis su darbdaviu“.
Ekspertas: darbdaviams taip paprasčiau
„Ellex Valiūnas ir partneriai“ darbo teisės ekspertas R.Stanevičius vertina, kad darbdaviams vis dar yra gerokai palankesnė situacija, kai darbuotojas išeina pats, o ne atleidžiamas. Po naujo DK priėmimo ji pernelyg nesikeitė.
„Tikslios situacijos turbūt niekas nežino, nes reikėtų labai išsamaus tyrimo. Galime tik pabandyti paspėlioti. Statistika gana panaši į tą, kuri buvo pristatyta dabartinio DK ruošimo priešaušryje. Mintis buvo tokia – didžioji dalis darbuotojų darbo santykius baigia neva savo noru. Abejota, kiek to noro iš tiesų yra, o kiek darbuotojas yra įtikinamas, kad jam to reikia. Galbūt dar per mažai laiko praėjo, kad dėl naujo DK šiek tiek liberalizuotų tam tikrų normų statistika pasikeistų“, – vertina R.Stanevičius.
Didelė problema – ne visi žmonės žino savo teises ir gavę pasiūlymą pasitraukti savo noru, jį priima. Teisininkas akcentuoja, kad tai nėra būtinybė.
Tačiau darbdaviai turi motyvų taip elgtis.
„Viena vertus – tai procedūrų paprastumas, antra vertus – rizikos valdymas. Jei darbuotojas išeina savo noru, nesigilinant, kodėl taip atsitiko, lyginant su atleidimu darbdavio iniciatyva, vien skaičiuojant dokumentų skaičių, skirtumas yra didelis, o kiekvienas popierius – tai yra darbo laikas, kažkokios sąnaudos ir t.t. Antra, jei po atleidimo vyksta ginčas, atitinkamai – jeigu darbdavys bando apginti savo sprendimą atleisti darbuotoją, tai jis turi visus tuos popierius ir ginti, vaizdžiai šnekant. Rizikos vietų, per kurias gali suklupti, yra daug daugiau nei tuo atveju, kai darbuotojas parašo pareiškimą savo noru“, – sako R.Stanevičius.
Jis palygino, kad jei pagal seną DK darbuotojo atleidimo sudėtingumas siekė 100 balų, dabar jis supaprastėjo iki 30 balų, tačiau situacija, kai darbuotojas išeina iš darbo pats, darbdaviui visiškai nesudėtinga ir siektų galbūt 10 sąlyginių balų.
„Jei darbdavys gali eiti lengvesniu keliu, kodėl tuomet jam neiti? Vertinant pragmatiškai iš darbdavio pusės – jam paprasčiau tiek procedūrų prasme, tiek mažesnė rizika. Čia iniciatyva yra darbuotojų rankose“, – vertina R.Stanevičius.
Jis pripažįsta, kad yra ir trečias didelis motyvas – vengti išeitinių kompensacijų.
„Darbo kodekso kūrėjų siekis buvo nuimti momentinio atleidimo naštą nuo konkretaus darbdavio ir ją paskirstyti rinkoje. Kai mes mokame įmokas į fondą, kuris padengia dalį išeitinės išmokos, esant atitinkamam stažui, darbuotojas gauna papildomą sumą, o darbdavys visuomet moka tokią pačią. Kodėl tai neveikia – gal kai kuriems darbdaviams tos išmokos vis dar atrodo pernelyg didelės ir vis dar paprasčiau su darbuotoju susitarti dėl išėjimo savo noru. Kodėl darbuotojai su tuo sutinka, aš nesiimu to vertinti“, – sako R.Stanevičius.
Jis atkreipia dėmesį, kad darbuotojai dažnai vengia pyktis su darbdaviais ir siekia išeiti iš darbo gražiuoju – kitu atveju įsidarbinant jie gali gauti prastų rekomendacijų ar pan.
„Jei tau darbdavys pasakytų, kad galime skirtis piktuoju ir darbą susirasti tau bus labai sunku, arba galime ne piktuoju, tu tik parašyk pareiškimą, kokį jūs variantą rinktumėtės?“, – darbuotojų dilemą apibūdina R.Stanevičius.
