„Užsienio investuotojai susiduria su problemomis, kai reikia atsivežti kolegą iš kitos šalies ir įdarbinti Lietuvoje. Susiduriame su didelėmis problemomis, kai reikia gauti leidimus gyventi, leidimus dirbti“, – kalbėjo Investuotojų forumo vykdomoji direktorė Rūta Skyrienė. Ji sakė, kad pagal įstatymus gauti leidimą gyventi ir dirbti Lietuvoje užtrunka net iki pusės metų. Čia atvykstantys užsieniečiai susiduria su sunkumais, jei nori kartu atsivežti šeimą.
„Be to, labai keistai atrodo, kai Lietuvos valdžia reikalauja, kad į Lietuvą atvykstantis įmonės vadovas turėtų leidimą, nors jį siunčia įmonės akcininkas. Pavyzdžiui: naujai įsteigtos elektra prekiaujančios įmonės vadovas yra Serbijos pilietis. Jis turi pateikti prašymą leidimui dirbti, nors yra bendrovės akcininkų paskirtas asmuo“, – piktinosi R.Skyrienė.
Investuotojų forumo vykdomoji direktorė priminė, kad į Lietuvą dirbti ir gyventi atvykstantis užsienietis turi pateikti įrodymus, kad jis turės tinkamas gyvenamąsias patalpas sau ir šeimai. Pagal Lietuvoje galiojančią tvarką tokie įrodymai yra notarinės formos, patalpų savininko sutikimai.
„Labai dažnai to savininko nėra, jis gal emigravo ir savo būstą nuomoja. Čia prasideda visi sunkumai. Bet jeigu globali kompanija siunčia savo vadovaujantį darbuotoją į Lietuvą, tai gal patikėkime, kad jie parūpins jam tinkamą būstą gyventi? Gal užtektų tos kompanijos laiško, kad jis tikrai turės geras sąlygas?“ – retoriškai klausė R.Skyrienė.
Ji prisiminė ir vieną neseną, tačiau ganėtinai kuriozišką atvejį, kai gauti leidimą gyventi ir dirbti Lietuvoje mėgino Indijos pilietis. Šioje šalyje žmonės gali turėti tik vardą ir neturėti pavardės. Tačiau neturėdamas pavardės jis negali gauti jokio lietuviško leidimo. „Dokumentų kūrimo ir spausdinimo sistema veikia taip, jog techniškai neįmanoma atspausdinti leidimo užsieniečiui, kuris turi tik vardą. Jam buvo pasiūlyta vykti į savo šalį ir gauti pavardę“, – pasakojo R.Skyrienė.
Dabar, anot jos, Indijos piliečiui, kurio paslaugų laukia vienas didžiausių komercinių bankų Lietuvoje, reikia važiuoti į gimtąją šalį ir ten pabandyti įrodyti, kad jam reikia pavardės.
Aiškios politikos nėra
TMO Vilniaus biuro vadovė Audra Sipavičienė tikino, kad tokios sunkios atvykėlių ne iš ES šalių įdarbinimo sąlygos trukdo į Lietuvą pritraukti žmonių, kurie išties galėtų skatinti inovacijas, ekonominę plėtrą ir kurti naujas darbo vietas.
A.Sipavičienė skaičiavo, kad į Lietuvą imigruoja bene 20 kartų mažiau žmonių nei emigruoja. Per devynis šių metų mėnesius iš Lietuvos išvyko daugiau nei 70 tūkst. gyventojų, o atvyko vos 3 tūkst., skaičiuojant su namo grįžusiais lietuviais.
TMO atstovė kalbėjo, kad Lietuvoje vyrauja nuomonė, jog imigracija yra blogai, nors imigrantų Lietuvoje tėra 1 proc., o dirbančių imigrantų dalis siekia 0,1–0,5 proc. visų darbuotojų. Tai yra labai nedaug, palyginti su kitomis ES šalimis.
A.Sipavičienės teigimu, pritraukti į Lietuvą aukštą kvalifikaciją turinčių užsienio specialistų trukdo aiškios imigracijos politikos ir suvokimo, kokią naudą galėtų atnešti imigrantai, nebuvimas.
Anot jos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skelbiamas Lietuvoje trūkstamų specialybių sąrašas yra orientuotas į laisvas „masines“ darbo vietas, o ne į aukštos kvalifikacijos specialistus. Bendro imigracijos dokumento ir integraciją prižiūrinčios institucijos, A.Sipavičienės teigimu, nėra, o imigrantai į šalį įleidžiami tik pagal „gaisrų gesinimo“ principą.
Cituodama 1323 metais Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino parašytą laišką Liubeko, Rostoko, Zundo, Greifsvaldo, Štetino ir Gotlando piliečiams, TMO atstovė mėgino įrodyti, kad aiškią imigracijos politiką Lietuva turėjo dar XIV amžiuje.
„Labai svarbus dokumentas ir štai tokia citata: „Šiuo savo raštu skelbiame, jog mūsų žemė karališka malone yra laisva nuo mokesčių, nuo muitų, nuo kelio prievolių visiems riteriams, ginklanešiams, pirkliams, gydytojams, kalviams, račiams, kurpiams, kailiadirbiams, malūnininkams, krautuvininkams ir kitiems bet kokiems amatininkams. Tegul jie atvyksta į mūsų žemę su vaikais, žmonomis ir galvijais, tegu ateina ir išeina pagal savo norą, visiškai be jokio trukdymo. Tai šiuo savo laišku užtikrindami prižadame, kad jie bus saugūs ir neliečiami jokių neteisėtų mano pavaldinių pretenzijų“, – istorinį dokumentą citavo A.Sipavičienė.
Ji pabrėžė, kad toks dokumentas, kviečiantis atvykti užsienio šalių gyventojus į Lietuvą, praeityje šaliai nepakenkė ir greičiausiai nepakenktų dabar.
