Apžvelgiant darbo rinką ekonomine prasme yra svarbi darbo jėgos samprata. Darbo jėgą sudaro užimti gyventojai ir bedarbiai. Lietuvos statistikos departamentas apibrėžia užimtus gyventojus kaip dirbančius ir atitinkamą atlygį gaunančius asmenis.
Problemos dėl pandemijos buvo laikinos
Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, galima trumpai apžvelgti pagrindines darbo rinkos tendencijas Lietuvoje. Per 2012–2021 m. laikotarpį užimtų gyventojų Lietuvoje struktūriškai padidėjo nuo 56 proc. iki 65 proc. Suprantama, kad Covid-19 pandemija ir su ja susiję apribojimai turėjo neigiamos įtakos darbo rinkai. Tai akivaizdžiai matoma 2020 m.: užimtų gyventojų skaičius susitraukė vienu procentiniu punktu, o bedarbių skaičius atitinkamai padidėjo. Visgi, ši problema darbo rinkoje buvo laikina ir 2021 m. situacija stabilizavosi.
2021-aisiais užimtų gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal lytį buvo tolygus: 50,2 proc. – vyrai; 49,8 proc. – moterys. Visgi, tarp bedarbių buvo užfiksuota daugiau vyrų (54 proc.) nei moterų (46 proc.). Galima identifikuoti 2021 m. dirbančio asmens (vyro) paveikslą: tai asmuo, kuris sąlyginai dažniau dirbo privačiame sektoriuje ir dirbo visą darbo laiką, lyginant su dirbančia moterimi. Moterys priešingai: sąlyginai dažniau dirbo viešajame sektoriuje, samdomomis darbuotojomis, ne visą darbo laiką, lyginant su dirbančiais vyrais. Taigi yra pastebimi skirtumai Lietuvos darbo rinkoje lyčių aspektu.
Dirbantieji sparčiai sensta
Žvelgiant į darbo rinką pagal amžiaus grupes, pastebima opi problema: senstanti visuomenė. Statistikos departamento duomenimis, per devynerius metus ženkliai sumažėjo darbingiausio amžiaus (25–54 m.) užimtų gyventojų dalis: nuo 76,2 procentų 2012 metais iki 68,8 proc. pernai. Savo ruožtu per tą patį laikotarpį struktūriškai padidėjo 55–64 metų užimtų gyventojų skaičius: nuo 14,4 proc. iki 20,6 proc. O vidutinis užimtų gyventojų amžius 2021 m. Lietuvoje buvo lygus 43,9 metams. Taigi Lietuvos darbo rinka sparčiai sensta.
Siekiant įveikti kylančius iššūkius, darbo rinkoje reikėtų efektyviau tobulinti vyresnio amžiaus užimtų gyventojų kompetencijas bei efektyvesnes jų įtraukimo į darbo rinkos galimybes. Kita vertus, dažnai iššūkiu tampa ir šių asmenų sveikatos būklė. Vidutinė tikėtino gyvenimo trukmė Lietuvoje yra linkusi didėti, nepaisant nežymių svyravimų. Pavyzdžiui, 2012 m. tarp moterų ji buvo lygi 79,5 metams (vyrų – 68,4 metai) ir visą laiką didėjo, nepaisant nežymaus susitraukimo 2015-aisiais. 2019 metais ji pasiekė
maksimalią reikšmę: atitinkamai 81 metus moterų ir 71,5 metus vyrų atveju. Visgi, užklupus Covid-19 pandemijai, šis rodiklis sumažėjo iki 78,9 (moterų) ir 69,6 (vyrų) metų – sugrįžome į atitinkamai 2010-aisiais ir 2016-aisiais pasiektą trukmę.
Vidutinė gyvenimo trukmė augs ir toliau
Nepaisant to, ateities prognozės išlieka optimistinės: numatoma, kad vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje 2030 metais bus lygi 73,8 metams tarp vyrų ir 82,8 metai tarp moterų. Prognozuojama, kad dar tolimesnėje ateityje, 2070-aisiais, šis rodiklis perkops devintą dešimtį tiek tarp vyrų (82,9 m.), tiek tarp moterų (88,8 m.).
Akivaizdu, kad dirbančiųjų amžius Lietuvoje vis didėja. Atrodytų, kad visos problemos panacėja galėtų būti susijusi su darbingo amžiaus pratęsimu.
Visgi, vyresnius darbuotojus dažniau užklumpa sveikatos sutrikimai – tai patvirtina ir Statistikos departamento duomenys. Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje yra ilgesnė, nei vidutinė tikėtina sveiko žmogaus gyvenimo trukmė – pastarasis rodiklis rodo, kiek vidutiniškai metų žmogus nugyvens būdamas geros sveikatos. 2020-aisiais vyrų gretose ši trukmė siekė 55,1 metus, moterų – 58,7 metus. Akivaizdu, kad dar darbingo amžiaus žmonės neretai susiduria su atitinkamais sveikatos sutrikimais.
Kaip žinome, vyrų ir moterų pensinis amžius atitinkamai yra ilginamas: 2026 m. jis susivienodins ir pasieks 65 metus. 2023-iaisiais vyrų pensinis amžius bus lygus 64 metams ir 6 mėnesiams, o moterų – 64 metams. Visgi, daugelyje ES šalių pensinis amžius yra dar ilgesnis. Pavyzdžiui, Graikijoje, Islandijoje, Italijoje, Norvegijoje jis siekia 67 metus, Ispanijoje, Portugalijoje, Bulgarijoje ir kai kuriose kitose šalyse – 66, Švedijoje, Slovėnijoje, Vokietijoje ir kitur – 65.
Politikams teks imtis nepopuliarių sprendimų
Tikėtina, kad ilgainiui valdžioje esantiems asmenims reikės priimti nepopuliarius sprendimus, susijusius su pensinio amžiaus didinimu. Visgi tai viena iš alternatyvų, padedanti spręsti senstančios darbo rinkos problematiką. Kita vertus, būtina sutelkti dėmesį ir į sveiką gyvenimo būdą, sveikatos apsaugos bei socialinės apsaugos sistemos tobulinimą. Taigi, siekiant išspręsti senstančios visuomenės problemas, reikėtų priimti daugybę vienas kitą papildančių sprendimų, kuriais būtų pagerinama įvairaus darbingo amžiaus asmenų integracija į darbo rinką bei jų karjeros galimybės.
Nepaisant kylančių iššūkių darbo rinkoje, 2021 m. Lietuvoje 70,6 tūkst. asmenų dirbo ir papildomą darbą – dažniausiai paslaugų sektoriuje bei žemės ūkyje, miškininkystėje ir žuvininkystėje. Akcentuotina ir tai, kad beveik kas antras (48,8 proc.) užimtas gyventojas Lietuvoje buvo įgijęs aukštąjį arba aukštesnįjį išsilavinimą. Šiandieninių realijų kontekste matome, kad nuo šių metų pirmo iki trečio ketvirčio užimtų gyventojų skaičius yra linkęs didėti.
Manytina, kad tam reikšmingą įtaką turėjo karo pabėgėlių iš Ukrainos atvykimas į Lietuvą. Iki gruodžio 14 d. į Lietuvą atvyko 71 782 pabėgėliai iš Ukrainos. Mūsų šalyje įsidarbino apie 21 tūkst. ukrainiečių, kurie dirba visose Lietuvos savivaldybėse. Didžioji dalis (67 proc.) dirba vidutinės kvalifikacijos reikalaujančiuose darbuose. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teigimu, 5 mln. eurų – tokią pridėtinę vertę (sumokamų mokesčių pavidalu) mūsų šaliai per mėnesį sukuria dirbantys ukrainiečiai.
Nedarbo lygis – panašus į visos ES
Statistika rodo, jog nedarbo lygio rodiklis yra linkęs mažėti – neskaitant situacijos Covid-19 pandemijos metu. Pavyzdžiui, 2012 metais nedarbo lygis Lietuvoje buvo lygus 13,4 proc., o 2021 m. – 7,1 proc. Analizuojant nedarbo lygio problematiką didžiuosiuose Lietuvos miestuose, verta išskirti Vilniaus ir Panevėžio miestų savivaldybes. Jose nedarbo lygis buvo atitinkamai sąlyginai mažiausias ir didžiausias: sostinėje jis siekė 3,7 proc., o Panevėžyje – beveik 10 proc. Naujausi duomenys rodo, jog šių metų trečiąjį ketvirtį nedarbo lygis Lietuvoje buvo 5,7 proc. – puse procentinio punkto didesnis nei antrąjį ketvirtį.
Taigi, darbo rinkoje fiksuojamas nedidelio masto sulėtėjimas. Neretai tai būdinga žiemos sezonui – darbo rinka tampa pasyvesnė.
Remiantis naujausiais „Eurostat“ duomenimis, spalį Lietuvoje nedarbo lygis sudarė 6,1 proc. Kitaip sakant, nepaisant nežymaus nuokrypio, šis mūsų šalies rodiklis beveik prilygo vidutiniam nedarbo lygiui visoje Europos Sąjungoje (6,0 proc.). Visa tai rodo sąlyginai gerą situaciją nedarbo lygio kontekste: esame geresnėje situacijoje nei latviai (7,1 proc.), tačiau prastesnėje nei estai (5,2 proc.). Spalį didžiausias nedarbo lygis buvo užfiksuotas Ispanijoje (12,5 proc.), o mažiausias – Čekijoje (2,1 proc.).
Darbo rinką pagyvino ukrainiečiai
Remiantis LR Užimtumo tarnybos 2022 m. I-III ketvirčio duomenimis, dažniausiai darbo ieškojo vidutinio amžiaus moteris, turinti profesinę kvalifikaciją. Daugiausiai laisvų darbo vietų buvo registruota Vilniaus apskrityje, o mažiausiai – Tauragės apskrityje. Pastebėta, jog tiriamu laikotarpiu didesnę įsidarbinusiųjų dalį sudarė vidutinio (30–49 metų) ir vyresnio (daugiau nei 50 m.) amžiaus asmenys. Lapkričio mėnesį darbo ieškantieji galėjo rinktis iš net 26,4 tūkstančių darbo pasiūlymų. Taigi nors darbo pasiūlymų spektras yra gana platus, tačiau galimai darbo rinkoje egzistuoja kitokio pobūdžio problemos: kompetencijų, įgūdžių stoka, netenkinančios darbo sąlygos, užmokestis ir kt.
Akivaizdu, kad kai kurias mūsų darbo rinkos problemas spręsti padeda ukrainiečių įsiliejimas į ją. Tai pažymi ir Lietuvos bankas. Būtina atkreipti dėmesį, kad, esant geresnėms sąlygoms Ukrainoje, dalis ukrainiečių veikiausiai išvyks iš mūsų šalies: tai gali atitinkamai paveikti ir darbo rinkos situaciją Lietuvoje. Visgi, Finansų ministerija prognozuoja, kad 2023 m. nedarbo lygis mūsų šalyje turėtų nežymiai padidėti (0,5 procentinio punkto). Analogiško pobūdžio prognozę, tik didesnio masto (0,8 proc.), pateikia ir Lietuvos bankas. Europos Komisijos prognozė Lietuvai niūresnė: numatoma, jog 2023 m. nedarbo lygis išaugs 1,1 proc. punktu.
Taigi matome įvairiaspalvį Lietuvos darbo rinkos paveikslą. Užimtų gyventojų skaičius didėja – tai daugiausia sąlygojo ukrainiečių įsitraukimas į Lietuvos darbo rinką. Visgi šiuo metu dažnai darbo rinkos dalyviai yra pasyvesni – tai galima būtų susieti su sezoninių svyravimų cikliškumais. Kita vertus, aktualia problema išlieka ir senstanti visuomenė.
