– Kodėl verta rinktis gaminius, pažymėtus „Sąžiningos prekybos“ („Fair Trade“) ženklu?
– „Sąžiningos prekybos“ ženklu pažymėti gaminiai nekonkuruoja su vietine produkcija. Čia nekalbame apie lietuvišką sūrį, pieną ir duoną. Lietuvos ūkininkus apsaugo vietos ir Europos Sąjungos įstatymai. „Sąžiningos prekybos“ ženklo gaminiai daugiausia yra besivystančių šalių, kuriose įstatymai negina nuo išnaudojimo ir pan., ūkininkų produkcija. Šis judėjimas kilo iš to, kad Vakarų vartotojai siekė padėti tų šalių ūkininkams. Štai jums ir atsakymas, kodėl mus tai turėtų rūpėti.
Kai perku kiaušinius iš estų gamintojo, man rūpi, kaip buvo laikomi viščiukai, ar ūkio žmonėms buvo tinkamai sumokėta, ar galiu ten apsilankyti ir tuo įsitikinti ir panašiai. Tačiau, kai perku iš labai toli atvežtus gaminius, tai padaryti kur kas sunkiau. Bet, kadangi kasdien geriu kavą, norėčiau žinoti, ar prisidedu prie laimės pasaulyje, ar prie vargo.
Jei gaminys yra labai pigus, greičiausiai ne prekybos centras ar importuotojas taupo, o gamintojas negauna atlygio, jo vaikai negali eiti į mokyklą arba aplinka nesaugoma.
„Sąžiningos prekybos“ ženklas suteikiamas tik tokiems gaminiams, kurie nesusiję su vaikų darbu, vergove ir aplinkos tarša. Tokia kava ir arbata paprastai yra kokybiška, nes turi tai patvirtinantį sertifikatą. Perkant tokius produktus, ir sąžinė rami, geresnis jausmas. Dėl to esu pasirengusi kartais už tai primokėti. Tačiau šie gaminiai paprastai kainuoja panašiai, kaip kiti tokios kokybės gaminiai.
– Ar tas ženklas padeda pasirinkti ne tik egzotinius gaminius, pagamintus laikantis tokių principų, bet ir vietinius gaminius, pagamintus iš egzotinių sudedamųjų dalių? Gal galite papasakoti apie Estijos verslininkus, kuriems tai atrodo svarbu?
– Svarbu paminėti, kad verslas apskritai vis labiau rūpinasi socialine atsakomybe. Su tuo susijęs visas atskiras judėjimas, kuris yra ir Lietuvoje, ir Latvijoje. Verslininkai čia mato ne tik rinkodaros, bet ir verslo pranašumą. Ir, kaip minėjau anksčiau, čia nekalbame apie žinomo prekės ženklo džinsus ir Kinijoje pasiūtus džinsus. Kai parduotuvėje renkuosi iš kelnių, kurios visos kainuoja apie 50–80 eurų, mano sprendimą lemia ir kiti veiksniai.
Pavyzdžiui, man labai rūpi kova su ŽIV, tad ilgus metus pirkau „Levis“ firmos džinsus, nes ši bendrovė buvo įkūrusi fondą, į kurį tam tikrą sumą pinigų nuo kiekvienų parduotų džinsų pervesdavo kovai su ŽIV. Tai buvo mano vertybinis pasirinkimas. Tas pats galioja maistui.
Estijoje tokie dalykai vis labiau rūpi ne tik verslininkams, bet ir piliečių organizacijoms. Mes negalime sakyti, kad dirbame visuomenės labui, jei organizuodami konferencijas nenaudojame perdirbto popieriaus arba „Sąžiningos prekybos“ ženklu pažymėtos arbatos ir patys elgiamės neatsakingai.
„Sąžiningos prekybos“ ženklas suteikiamas tik tokiems gaminiams, kurie nesusiję su vaikų darbu, vergove ir aplinkos tarša
Estijoje išties yra keletas gamintojų, kurie naudoja šiuo ženklu pažymėtas žaliavas. Vienas šokolado gamintojas, kuris naudoja „Sąžiningos prekybos“ ženklu pažymėtą kakavą, cukrų ir kitus produktus, yra gavęs teisę šiuo ženklu ženklinti Estijoje pagamintą šokoladą.
Tai nereiškia, kad konditeriai, kurie naudoja tokį šokoladą, gali savo gaminius patys taip ženklinti. Tai kur kas sudėtingesnis procesas, kurį prižiūri biuras Suomijoje. Kartais žmonės išties nustemba, kad estiškas šokoladas gali turėti tą ženklą. Bet taip, jei naudojami tokie produktai, tai įmanoma. Be to, svarbu pabrėžti, kad ženklinami gaminiai, o ne įmonės. Šiuo metu pasaulyje yra apie 30 tūkst. gaminių – nuo vaisių, kavos, aliejaus, prieskonių iki aukso, tekstilės gaminių ir futbolo kamuolių, kurie žymimi „Sąžiningos prekybos“ ženklu.
– Minėjote, kad, rinkdamasis tokias prekes, pirkėjas savotiškai perka švarią sąžinę ir prisideda prie gėrio, o ne vargo tolimose pasaulio šalyse. Kokie pokyčiai visuomenėje turi įvykti, kad vis daugiau žmonių tai būtų svarbu? Kaip manote, kodėl šis ženklas populiaresnis Estijoje nei Lietuvoje?
– Viena priežastis galėtų būti Suomijos kaimynystė. Suomiai seniai suprato, kad žmogus negali jaustis laimingu piliečiu, jei prisideda prie vargo. Šios šalies verslas jau ne pirmą dešimtmetį veikia šioje srityje. Estija ir Suomija turi glaudžius verslo ryšius, manau, kad estų verslininkai importavo tą požiūrį iš Suomijos.
Kitas dalykas yra tai, kas turėtų būti panašu ir Latvijoje, ir Lietuvoje. Versle vadovais dabar dirba jaunesnės kartos žmonės, kuriems tie dalykai turėtų būti žinomi iš studijų užsienyje ir kelionių. Galbūt Estijoje tokie žmonės atsirado versle ir valstybės įmonėse greičiau nei Lietuvoje ir Latvijoje? Tačiau tai – tik mano pasvarstymai, nedrįstu tikinti, kad tai absoliuti tiesa.
Trečia yra tai, kad nevyriausybinės organizacijos šioje srityje dirba jau ne pirmą dešimtmetį, užsiima vartotojų švietimu, stengiasi, kad tokių gaminių atsirastų prekybos centruose ir pan. Manau, kad vartotojų atsakomybė mūsų visuomenėje turėtų būti savaime suprantama. Čia galima prisiminti Maslowo poreikių piramidę: nors turiu namus, vandens ir maisto, neturėčiau jaustis gerai, jei kiti aplink kenčia. Tai solidarumu grįstas mąstymas.
