Sukčiavimo schemos – pačios įvairiausios
Dažniausiai nesąžiningi darbuotojai savo elgesiu žalos įmonei padaro dviem būdais: vogdami ar sukčiaudami. Pirmuoju atveju viskas gana paprasta – jie tiesiog pasisavina įmonės turtą, tačiau antruoju situacija – kur kas sudėtingesnė ir painesnė. Juk sukčiauti galima pritaikant nuolaidas, sudarant fiktyvias sutartis ir panašiai. Sukčiavimo būdas dažnai priklauso nuo darbuotojo užimamų pareigų, turimų teisių ir įmonės vykdomos veiklos. Pavyzdžiui, paslaugų sektoriuje darbuotojas gali suteikti klientui paslaugą ir pasiimti atlygį grynaisiais pinigais, kurių neperduoda įmonei. Kitur darbuotojai kartais suteikia prekės nuolaidą teisės į ją neturinčiam pirkėjui, o vėliau, tikėtina, sutaupytą sumą pasidalina su pirkėju.
Yra pasitaikę precedentų, kai nesąžiningas darbuotojas tarp įmonės ir kliento įterpia „tarpinę įmonę“, kurioje lieka didžioji dalis pelno. Pavyzdžiui, nesąžiningas ekspedicinės įmonės darbuotojas gauna užsakymą iš kliento ir jį nukreipia kitam ekspeditoriui, o ne tiesiogiai vežėjui. Taip dalis pelno dirbtinai nugula pas antrą, faktiškai nieko nedarantį ekspeditorių. Pasitaiko, kad darbuotojas sudaro fiktyvią paslaugų sutartį su giminaičio ar draugo įmone, kuriai atliekami mokėjimai už „paslaugas“. Kartais sukčiaujama net vedant savo darbo laiko apskaitą. Pavyzdžiui, užrašomas laikas, kai nebuvo dirbta, arba pažymima darbo pradžia, tada išeinama iš darbo vietos savo reikalais ir tik grįžus į ją pažymima darbo pabaiga, o galiausiai atlyginimas gaunamas už visą darbo dieną.
Policija netiria
Nors intelektualių vagysčių ar sukčiavimo atvejų (kai žala bendrovei padaroma naudojant įvairias nesąžiningas turto ar pelno pasisavinimo schemas), vis pasitaiko, tačiau policija nėra linkusi jų tirti. Dažniausiai nėra nustatoma nusikaltimo požymių: teigiama, kad žala įmonei padaroma netiesiogiai ir pasireiškia negautomis pajamomis, o ne kažkokio turto praradimu, tad reikalavimai turi būti reiškiami civilinėje byloje.
Tiesa, galima ginčytis sakant, kad negautos pajamos teisiškai taip pat yra nuostoliai, tačiau prokuratūra nuostolius dažnai supranta siauriau, ypač jei iš tokio sandorio įmonė gauna kažkiek pelno. Kitaip sakant, jei darbuotojas nepavogė kompiuterio, o pernelyg pigiai jį pardavė, ikiteisminis tyrimas greičiausiai nebus pradėtas, nors per pigiai pardavus didelės vertės daiktą įmonei taip pat gali būti padaryta didžiulė žala. Pavyzdžiui, mūsų praktikoje buvo atvejis, kai nesąžiningas informacinių technologijų bendrovės darbuotojas kompiuterines programas klientams, kurie, tikėtina, susiję su darbuotoju, parduodavo už pusę kainos. Tačiau tai nebuvo laikoma nusikaltimu, nes toks sandoris įmonei vis tiek buvo pelningas.
Esant tokiai ar panašioms situacijoms, dažniausiai tyrimą turi atlikti pati bendrovė. Visų pirma, ji privalo surinkti įrodymus, kad buvo padarytas nusižengimas ir patirta žala. Tam dažnai pasitelkiami antstoliai, kurie konstatuoja konkrečius faktus, pavyzdžiui, darbuotojo siųstus elektroninius laiškus ar darbuotojo prisijungimo prie IT sistemos faktą, ir ekspertai, kurie, pavyzdžiui, padeda apskaičiuoti įmonės patirtą žalą.
Kaip numato Darbo kodeksas, vykdant tyrimą galimai nusižengusį darbuotoją galima nušalinti nuo darbo iki 30 dienų, tačiau privalu jam mokėti darbo užmokestį. Visgi apie nušalinimą reikėtų galvoti atsargiai: jei nėra duomenų apie galimą pažeidimą, tad – ir pagrindo nušalinti, darbuotojas gali skųsti tokį įmonės sprendimą ir prašyti priteisti neturtinę žalą.
Teismas – paskutinis žingsnis
Užbaigus tyrimą ir jo metu pavykus surinkti pakankamai įrodymų, kad darbuotojas buvo nesąžiningas ir padarė žalos įmonei, sprendžiama dėl jam pritaikomų sankcijų. Dažniausiai tai būna atleidimas už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą pagal Darbo kodekso 58 straipsnį. Tokiam atleidimui nereikia, kad darbuotojui būtų iškelta baudžiamoji byla ar jis būtų pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą. Pakanka, kad būtų surinka pakankamai sukčiavimą patvirtinančių įrodymų. Tokiu atveju nėra taikomas įspėjimo laikotarpis ir nėra mokama išeitinė kompensacija. Svarbu laikytis atleidimo procedūros – reikia raštu paprašyti darbuotojo paaiškinimo dėl galimo pažeidimo, o tada per nustatytą terminą priimti rašytinį motyvuotą sprendimą dėl darbo sutarties nutraukimo.
Įmonė taip pat turi teisę reikalauti iš darbuotojo atlyginti žalą. Jos dydis apskaičiuojamas įvairiai, pavyzdžiui, sukčiaujant su nuolaidomis žala bus bendra darbuotojo nepagrįstai suteiktų nuolaidų suma. Ieškant geriausio abi puses tenkinančio sprendimo, dažnai tiesiog susitariama: darbdavys sutinka su dalies žalos atlyginimu, įmokų išdėstymu per tam tikrą laikotarpį, tačiau išvengia bylinėjimosi teisme. Patariama tokį susitarimą pasirašyti pas notarą, nes darbuotojui nevykdant savo įsipareigojimų, nereikėtų kreiptis į teismą – skolos prisiteisimui pakanka notaro išduoto vykdomojo rašto. Visgi, praktikoje notarinės sutarties pasirašymas yra labai retas, dažniausiai sudaroma paprasta rašytinė sutartis.
Jei darbuotojas neketina atlyginti žalos geranoriškai ir susitarti nepavyksta, darbdaviui tenka kreiptis į darbo ginčų komisiją. Jei kažkuri šalis lieka nepatenkinta komisijos sprendimu, belieka teismas. Tiek teisme, tiek komisijoje darbdaviui privalu įrodyti tris esminius dalykus: žalos faktą (pavyzdžiui, prekės buvo parduotos su pernelyg didele nuolaida), žalos dydį (pavyzdžiui, turi būti pateikti skaičiavimai ir skaičiavimus pagrindžiantys įrodymai kaip prekių pardavimo dokumentai), darbuotojo atsakomybę už padarytą žalą (pavyzdžiui, jo priimti sprendimai dėl pardavimo kainos ar nuolaidų taikymo taisyklės). Tokiu atveju taip pat būtina įrodyti, kad darbuotojas žinojo nuolaidų taikymo taisykles ir jas pažeidė. Šių įrodymų turėtų pakakti, kad įmonei padaryta žala būtų priteista iš darbuotojo.
Kaip apsisaugoti?
Nėra būdų išvengti nesąžiningų darbuotojų, tačiau įmanoma užkirsti kelią jų neteisėtiems veiksmams. Visų pirma, įmonės turėtų aiškiai surašyti darbuotojams taikomas taisykles ir darbuotojus su jomis supažindinti, tai yra, pasirengti vidinę dokumentaciją. Tai padės įrodyti, kad darbuotojas nesilaikė įmonės taisyklių.
Antra, būtina turėti kontrolės mechanizmą. Pavyzdžiui, nuo tam tikros sumos sandoriai gali būti patvirtinami kelių asmenų arba nustatomas reikalavimas visus duomenis suvesti į kompiuterinę sistemą, kuri neleidžia užbaigti sandorio netinkamomis sąlygomis. Jei įmonė pastebi neįprastus sandorius ar finansines operacijas, būtina nelaukti ir kuo skubiau imtis tyrimo bei sustabdyti tokius veiksmus. Juk kartais įmonės pasyvumas ir nereagavimas į daromo pažeidimo požymius vėliau yra traktuojamas kaip darbuotojo veiksmų toleravimas ir pačios įmonės kaltė dėl atsiradusios žalos. O dėl to reikalavimas atlyginti žalą gali būti net atmestas.
