Pastaroji istorija iliustratyviai patvirtina, kad egzistuoja įvairios „The Tinder Swindler“ variacijos. Vis tik, „lietuviškuoju“ atveju situacija išradingesnė – pagrindinis veikėjas ne tik pasinaudodamas romantiškais santykiais išviliojo pinigus, tačiau nukentėjusiosioms žadėjo juos panaudoti konkrečiam tikslui – bendro verslo kūrimui.
Istorija baigėsi tuo, kad neliko nei meilės, nei pinigų, nei žadėto verslo, o nukentėję asmenys liko tik su finansiniais nuostoliais ir patirta neturtine žala psichinei ir emocinei sveikatai. Viešai prieinamais duomenimis, teisėsaugos institucijos ikiteisminį tyrimą pradėti atsisakė.
Situaciją apsunkina tai, kad pinigai buvo išvilioti ne tik žadant bendrai kurti verslą, tačiau tokie planai buvo apipinti ir meilės pažadais, kas objektyviai nukentėjusiems asmenims apsunkina galimybę logiškai įsivertinti situaciją, rizikas ir grėsmes.
Taigi, kokios teisinės galimybės egzistuoja siekiant apsaugoti savo investicijas į bendrai kuriamą verslą?, – apžvelgia advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkė Karolina Laura Briliūtė.
Visų pirma, žymėtina tai, kad duotuoju atveju nestebina teisėsaugos institucijų sprendimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Tikėtina ir panašiausia į tai, kad buvo kreiptasi pradėti ikiteisminį tyrimą dėl sukčiavimo. Pagal Baudžiamąjį kodeksą, sukčiavimas – tai apgaule savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę.
Nors išoriškai nagrinėjama situacija panaši į sukčiavimą, tačiau derėtų nepamiršti, kad baudžiamoji teisė ir baudžiamojo poveikio priemonės taikomos tik kaip ultima ratio (lot. paskutinė priemonė), kai kitos teisinės priemonės atkurti pažeistą teisę yra išnaudotos. Dar daugiau, nagrinėjamu atveju nukentėję asmenys patys laisva valia vedė pinigines lėšas kaltininkui, patyrė išlaidas perkant įvairaus pobūdžio daiktus, nuomojo patalpas filmavimui ir turinio kūrimui, todėl šios aplinkybės vertintinos nepalankiai sprendžiant dėl baudžiamojo poveikio priemonių taikymo.
Juo labiau, tokios aplinkybės kaip bendros atostogos, kelionės ir kartu leidžiami finansai, teisėsaugos akimis, pagrįstai labiau suponuoja, kad egzistavo viso labo romantiniai santykiai, kuomet vienas iš asmenų į santykius investuoja daugiau finansų, nei kitas. Tačiau tokiu atveju natūralu, kad į dviejų asmenų tarpusavio santykius kištis nėra jokio teisinio pagrindo.
Visų antra, tokiu atveju, jeigu kitas asmuo siūlo kartu pradėti kurti verslą ir prašo finansuoti verslo pradžią (pavyzdžiui, kaip šiuo atveju, nupirkti tam tikrus rūbus, daiktus, filmavimo įrangą, išnuomoti butą), tokie besiklostantys santykiai panašėja į jungtinės veiklos teisinius santykius.
Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo.
Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas.
Šioje vietoje derėtų turėti omenyje, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti. Todėl tokiais atvejais, kai romantinis ar kitas subjektas siūlo investuoti finansus į bendrą verslą, derėtų inicijuoti tokios sutarties pasirašymą, tokiu būdu apsisaugant nuo galimai nesąžiningų veiksmų.
Praktikoje yra pasitaikęs atvejis, kuomet buvo kreipiamasi į teismą su reikalavimu pripažinti, kad tarp šalių buvo susiklostę jungtinės veiklos santykiai ir kad buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis (egzistavo tam tikri dokumentai, tačiau jie nebuvo įforminti kaip vieninga sutartis). Teismai tokį reikalavimą tenkinti atsisakė, nenustatę, kad egzistavo vieningas ir kryptingas šalių tikslas kurti ir plėtoti verslo santykius.
Tokie išaiškinimai tik patvirtina, kad tam, jog kuo geriau būtų apsaugotos investicijos, net ir esant romantiniams santykiams reikėtų įsivertinti rizikas bei sudaryti geriausiai šalių valią atspindinčią sutartį.
Galiausiai, jeigu pasitvirtino blogiausias scenarijus, buvo investuoti pinigai, tačiau meilė pasibaigė, o bendras verslas neįvyko, manytina, kad nukentėjęs asmuo galėtų gintis naudodamasis nepagrįsto praturtėjimo institutu.
Pagal Civilinio kodekso nuostatas, asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. Be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas.
Šiomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita. Tam, kad atsirastų pareiga grąžinti įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu.
Apibendrinant, tam, kad šis teisinės gynybos būdas būtų veiksmingas, asmuo turės būti pasiruošęs įrodyti, kad patyrė išlaidas (pirko daiktus, nuomojo butą, automobilį ar pan.) ne romantiniais tikslais, o esminio suklaidinimo, apgaulės išdavoje – viliantis, kad iš perleistų pinigų gaus kokią nors naudą, šiuo atveju, pajamas iš bendro verslo. Žinia, jog teisė nesikiša į asmeninius (romantinius) asmenų santykius, todėl lėšas praradęs asmuo taip pat turi būti pasiruošęs tai rizikai, jog teismai gali spręsti, kad išlaidos buvo patirtos tenkinant poros interesus, ir tokių nuostolių nepriteisti.
