„Nėra taip jau keista Wall Street‘e rasti bankininką, kuris nepaisant įspūdingos metinės algos yra labai arti bankroto ribos“, – sako G.Goldsteinas.
„Nėra taip jau keista Wall Street'e rasti bankininką, kuris, nepaisant įspūdingos metinės algos, yra labai arti bankroto ribos. Kai kurie žmonės labai kvaili“, – sako konsultacinės bendrovės „Whitney Partners“ steigėjas Gary Goldsteinas.
Mintis, kad bankininkai susiduria su problemomis, apmokėdami kasdienes sąskaitas, vargu ar būtų suprasta plačiosios visuomenės. Tačiau ne viskas taip paprasta. Kai kuriems žmonėms milijono vos pakanka apmokėti prabangų gyvenimo būdą. „Daug žmonių samdo aukles, vaikus veda į privačias mokyklas, turi didelius ir brangiai kainuojančius namus, kuriuos reikia tvarkyti. Visa tai kainuoja. Ir nepamirškime, dideles pajamas gaunantys asmenys moka gerokai didesnius mokesčius“, – sako buvęs „Goldman Sachs“ darbuotojas Louisas Cooperis.
Mokesčių klausimas svarbus ir JAV, ir Jungtinės Karalystės milijonieriams. Pastarojoje viršutinė mokesčių riba yra 45 proc. JAV iš uždirbto milijono lieka apie 600 tūkst. dolerių. „Iš šios sumos žmonės bando išlaikyti erdvų būstą Manhetene. Privati mokykla per metus vienam vaikui gali kainuoti apie 40 tūkst. dolerių“, – skaičiuoja G.Goldsteinas.
 |
| J.Juškaitės nuotr./Piko valanda Manhetene |
Kodėl bankininkai negali tiesiog atsisakyti prabangaus būsto megapolių centruose, o vaikų leisti į valstybines mokyklas? „Kai dirbi banko vadovybėje, tave supa daug uždirbantys žmonės. Visi renkasi vienodą gyvenimo būdą. Visi turi kreditus ir moka privačioms mokykloms. Tu negali išsiskirti“, – sako buvusi „Citi“ ir „UBS“ darbuotoja, dabar jogos instruktore dirbanti Erika Shapiro.
„Tu įstringi tam tikrame išlaidų lygyje. Žmonės pripranta prie patogumo standartų. Prie aukšto atostogų, būsto, mokyklų lygio. Tu negali pasikviesti kolegos į mažą namą nepatogioje vietoje užmiestyje. Tu tiesiog nebūsi suprastas“, – dėsto buvęs banko „Barclays“ darbuotojas Tony Greenhamas.
Ironiška, tačiau didžiausias premijas turintys gauti bankininkai dėl finansinių problemų nukentėjo labiausiai. Banko „Barclays“ vadovų atlyginimai taip stipriai priklausė nuo premijų, kad daugelis jų uždirbo tik 300–400 tūkst dolerių per metus bazinės algos. Po mokesčių jos sumažėja perpus. Kai premijos imtos riboti ar net atsisakyta jas skirti visai, prie prabangos pripratę bankininkai susidūrė su rimtais finansiniais sunkumais.
„Žmonės savo norus ima traktuoti kaip savo poreikius. O tai nėra gerai“, – sako O.Jamesas.
Kai kuriais atvejais situaciją itin pablogina bankininkų žmonos. „Vaikinas su mergina draugauja nuo universiteto laikų. Staiga jis pradeda uždirbti didelius pinigus. Meta savo draugę ir susiranda „aukštesnės lygos“ žaidėją. Per darbo vakarėlius surastoms „glamūrinėms“ moterims reikia prabangių rankinių, batų, namų tik tinkamuose rajonuose, brangaus išsilavinimo vaikams, reguliariai dovanojamų papuošalų, auklių, namų šeimininkių. Tokie santykiai trunka tik tol, kol uždirbami pinigai“, – sako L.Cooperis.
Dar vienas šiuolaikinių bankininkų galvos skausmas – nesėkmingai priimti asmeninių investicijų sprendimai. Ekonomikos pakilimo laikotarpiu akcijos per metus uždirbdavo 20–30 proc. pelno. Daug turtingų žmonių net tik investavo turimas lėšas, tačiau ir skolinosi, galvodami, kad pavyks lengvai uždirbti. Dabar akcijų vertė krito itin stipriai, tačiau finansiniai įsipareigojimai išliko.
Tai ką gi daryti bankininkams, kurie per metus uždirba septynženklę sumą ir vis tiek negali sudurti galo su galu? Pažvelgti į situaciją iš šono. „Prisiminkite, kiek mažai jums reikėjo laimingam gyvenimui, kai buvote studentas. Žmonės savo norus ima traktuoti kaip savo poreikius. O tai nėra gerai. Mūsų poreikiai, iš tiesų, yra labai paprasti – maistas, šiluma, šviesa. Tai viskas, ko reikia jaustis emociškai saugiam“, – sako psichiatras Oliveris Jamesas.
 |
| 123rf.com nuotr. /Aukštosios mokyklos absolventai |
Kontroliuoti išlaidas padeda ir platesnis pažinčių ratas. „Turiu daug pomėgių, todėl visada draugaudavau su žmonėmis dirbančiais ne bankų sektoriuje. Su tais, kurie uždirba 30 tūkst. svarų per metus. Tai man leido neatitrūkti nuo realybės“, – teigia E.Shapiro.
Kraštutinė priemonė problemai spręsti tampa psichoterapija. Specialistų paslaugų prireikia ne vienam turtingam bankininkui. Tiesa, jos taip pat nepigios. Tačiau kartais tik specialisto kabinete galima užmiršti kasdienę rutiną ir suprasti, kaip spręsti mūsų pačių susikurtas problemas.
