„Syriza“ yra ganėtinai laisva kairiosiomis idėjomis besivadovaujančių politikų, iš kurių nemažai turi ir marksistines pažiūras, koalicija.
Graikijos valdančiojoje partijoje yra dvi frakcijos. Viena iš jų mano, kad socializmas yra vienintelis tinkamas kelias šaliai, o kiti tvirtina, kad grexit yra per daug rizikingas sprendimas, ir Atėnų kelias į socializmą veda per europietišką antikapitalistinę revoliuciją.
Tačiau dabar yra akivaizdu, kad jokios europietiškos antikapitalistinės revoliucijos, bent jau iki sekmadienio, tikrai nebus. Europos proletariatas nesukilo reikalaudamas vyriausybių padidinti mokesčių tam, kad būtų finansuojamas nefunkcionalus Graikijos viešasis sektorius ir netvari pensijų sistema.
Jeigu A.Cipras ir toliau griežtai laikysis savo nuostatų, Graikijos ateitis bus už euro zonos, ir galbūt ES ribų. Tačiau jeigu jis nori, kad euras Graikijoje išliktų, šalis privalo būti paversta dinamiška, atvira laisvos rinkos demokratine valstybe.
Kai kurie ES politikai tiki, kad A.Cipras yra pasiruošęs nusileisti, nes išsigando kitų valstybių pritarimo grexit.
Kai kurie ES politikai tiki, kad A.Cipras yra pasiruošęs nusileisti, nes išsigando kitų valstybių pritarimo grexit.
Šiuos politikus nuramino A.Cipro sprendimas vietoje prieštaringai vertinamo Janio Varufakio finansų ministru paskirti gerokai ramesnį Euklidą Cakalotą, nors jis, jo buvusių kolegų teigimu, yra dar griežtesnės linijos kairysis.
Be to, A.Cipras pažadėjo imtis skolintojų reikalautų reformų vykdymo ir net atsisakė kai kurių ankstesnių reikalavimų.
Tačiau daugelis Graikijos opozicijos politikų ir euro zonos finansų ministrai yra nusiteikę skeptiškai, nes tokius A.Cipro pažadus jau yra girdėję ir anksčiau. Jie įtaria, kad Graikijos premjeras nori grexit, tačiau ieško būdų dėl to suversti kaltę kitiems.
Ir jeigu A.Cipras iš tiesų nuoširdžiai nori išlaikyti eurą, dabar didžiausias iššūkis jam yra įtikinti likusią euro zoną, kad pastaroji juo pasitikėtų.
