Fiskalinio tvirtinimo programą Latvija vykdė net iki 2012 m., nors tuo metu ekonomika jau ir buvo pradėjusi augti. Be to, vyriausybė ėmėsi papildomų priemonių norėdama padidinti Latvijos konkurencingumą.
Nors gyvenimo sąlygos krizę išgyvenančioje Latvijoje buvo sunkios, tačiau, nepaisant to, taupymo politiką įgyvendinusi vyriausybė buvo vėl perrinkta.
Visuomenė suprato, kad krizės įveikimas ir lato pririšimas prie euro yra vienintelis kelias į euro zoną, kuri padėtų Latvijai dar labiau pasinaudoti Europos integracijos privalumais ir atitolintų šalį nuo Rusijos ir sovietinės okupacijos laikų.
Galiausiai 2010 m. pabaigoje horizonte pasimatė pirmieji ekonominio atsigavimo ženklai.
Taigi, prieškrizinė Latvija mažai kuo priminė Graikiją.
Taigi, prieškrizinė Latvija mažai kuo priminė Graikiją. Latvijos viešieji finansai buvo geros būklės šalį užklupus krizei. Politinis ryžtas likti kartu su euru Latvijoje buvo labai stiprus. Be to, šalies politikai būtinas reformas vykdė nedelsdami.
Ir svarbiausia, po Latvijos nepriklausomybės paskelbimo XX a. dešimtajame dešimtmetyje šalies institucijos buvo reformuotos ir, nors toli gražu nėra tobulos, bet yra daug sykių stipresnės negu bet kokios, kurias kada nors turėjo Graikija.
Kitaip tariant, Latvijos naudoti vaistai Graikijos ekonomikos neišgydys. Ieškodama vaistų Graikija turėtų pasižvalgyti toliau į šiaurę – į Suomiją ir Švediją, kurios sėkmingai įveikė krizes XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje.
Ieškodama vaistų Graikija turėtų pasižvalgyti toliau į šiaurę – į Suomiją ir Švediją.
Apie penkiolika metų iki šias valstybes ištikusių gilių krizių pradžios abiejų šalių ekonomikų būklė buvo prasta. Jos pasižymėjo nekonkurencingumu ir fiskaliniu disbalansu.
XX a. devintojo dešimtmečio viduryje prasidėjo kredito bumas, o finansų rinka buvo beveik nereguliuojama. To išdava – perkaitusios ekonomikos ir nekilnojamojo turto burbulai.
Realiosios ekonomikos augimas Suomijoje ir Švedijoje 1990 m. beveik sustojo, o po dvejų metų abiejų šalių bankinės sistemos iš esmės žlugo.
Krizė šiose Šiaurės šalyse buvo tokia stipri, kad Suomijos BVP nuo 1990 iki 1993 m. susitraukė apie 14 proc., o per tą patį laikotarpį nedarbas išaugo nuo 3 iki 20 proc. Visa tai privertė politikus imtis rimtų reformų, kurios išspręstų šalis metų metais kamavusias problemas.
Devalvaciją, tiesa, nesėkmingai, Suomija ir Švedija dažnai išbandydavo ir aštuntajame bei devintajame dešimtmečiuose.
Suomija ir Švedija nusprendė įstoti į ES, reformavo savo gerovės valstybių sistemas, o Stokholme net buvo nuspręsta įnešti pokyčių į konstituciją ir parlamento rinkimus rengti ne kas trejus, o kas ketverius metus.
Tuo pačiu metu abi šalys įgyvendino taupymo politiką ir devalvavo savo valiutas. Devalvaciją, tiesa, nesėkmingai, Suomija ir Švedija dažnai išbandydavo ir aštuntajame bei devintajame dešimtmečiuose.
Tačiau tą kartą ši priemonė pasiteisino, nes, be to, buvo pradėtos vykdyti ir fundamentalios ekonominės reformos.
Šiaurės pamoka Graikijai aiški: be pakankamų institucinių reformų, nei taupymas, nei grexit rezultatų neduos.
Vis dėlto, demokratinėje visuomenėje instituciniai pokyčiai negali būti primesti iš šalies – reikalinga stipri politinė valia ir visuomenės parama.
Panašu, kad Atėnuose kol kas trūksta tiek vieno, tiek kito ir dėl to naujausias susitarimas dėl Graikijos pasmerktas žlugti. Labiausia tikėtina šio susitarimo išdava – tolimesnis Graikijos klimpimas į skurdą ir neviltį.
