Kokia dar pasaulinė skola?
Daugiau nei 11 tūkst. pilietinės visuomenės organizacijų visame pasaulyje vienijančio tinklo „Global Call to Action Against Poverty“ (GCAP) direktorius Ingo Ritzas sako, kad, be sveikatos krizės, šiuo metu vyksta ir socialinė bei ekonominė krizės, darančios žymiai didesnį neigiamą poveikį mažų ir vidutinių pajamų šalyse, kur šimtai milijonų žmonių prarado darbus ir pajamas. Jis sako, kad vyriausybės privalo daugiau pinigų skirti sveikatos priežiūrai ir socialinei apsaugai, tačiau tam jos neturi finansinių išteklių. Viena to priežasčių yra mokesčių vengimas, kita – skolų krizė.
„Nauja skolų krizė prasidėjo dar prieš pandemiją, – sako I.Ritzas. – Tačiau dėl COVID ji įgavo dar didesnį pagreitį, nes užsienio investicijos, turizmas ir dauguma kitų sektorių dramatiškai sumažėjo, tačiau staiga vyriausybės turėjo daugiau lėšų skirti sveikatos ir socialinei apsaugai. Tad vyriausybėms reikėjo daugiau pinigų, bet jos gavo mažiau pajamų mokesčių pavidalu.“
Jis kalba, kad 2020 m. mažų ir vidutinių pajamų šalių skolos išaugo trečdaliu, jos taip pat padidėjo ir turtingose šalyse, tokiose kaip Japonija, JAV ir ES blokas. Tačiau problema ta, kad mažų ir vidutinių pajamų šalys negali skolintis taip, kaip tai daro turtingos šalys, be to, jos yra priverstos mokėti žymiai didesnes palūkanas ir didelę savo pajamų dalį atiduoti ankstesnių paskolų grąžinimui, tad sveikatos priežiūros ir socialinės apsaugos poreikiams pinigų nelieka užtektinai. „Jei mažų ir vidutinių pajamų šalys ims naujų paskolų, kaip tai daro turtingosios, tuomet ateityje jos susidurs su didelėmis problemomis, – sako I. Ritzas. – Skaičiuojama, kad daugiau kaip 150 šalių šiemet jau turėjo apriboti savo išlaidas. Tai reiškia griežtas taupymo priemones (angl. austerity), t. y. mažinti valstybės išlaidas, kad būtų apmokėti finansiniai įsipareigojimai. Prisiminkime, kas nutiko Graikijai ir kai kurioms kitoms Europos šalims po 2008-2009 m. finansinės krizės ir itin griežto valstybės taupymo pasekmes žmonėms.“
GCAP direktorius paaiškina, kad anksčiau didžiąją paskolų dalį suteikdavo Globaliosios Šiaurės (taip vadinamų „išsivysčiusių“ šalių) vyriausybės, tačiau dabar situacija visai kitokia. Šiuo metu maždaug trečdalis pasaulinių skolų yra įsiskolinimai vyriausybėms; kitas trečdalis – privatiems skolintojams, tokiems kaip bankai ir investicijų fondai; ir paskutinis trečdalis – tarptautinėms finansinėms institucijoms, tokioms kaip Pasaulio Bankas ir Tarptautinis Valiutos Fondas (TVF). Tačiau pastarosios dvi institucijos buvo tarp tų, kurie atsisakė mažų pajamų šalims (t. y. pačioms finansiškai skurdžiausioms) atidėti paskolų grąžinimą porai metų, kaip buvo nutarta G20 susitikime praeitų metų pavasarį. Tiek Pasaulio Bankas, tiek TVF reikalavo, kad šalys, įskaitant skaudžiausiai krizės paliestąsias, ir toliau mokėtų savo paskolų grąžinimo įmokas – pinigais, kurių jos neturi.
Geras pavyzdys yra praėjusio amžiaus pabaigoje pilietinės visuomenės pradėta kampanija „Jubilee 2000“, kuria prieš prasidedant naujajam tūkstantmečiui reikalauta – gan sėkmingai – atleisti finansiškai skurdžiausioms pasaulio šalims jų skolas, t. y. milžiniškus įsiskolinimus – tiksliau, „įsiskolinimus“ – turtingosioms šalims. Ištisus dešimtmečius jos buvo verčiamos leisti pajamas iš mokesčių arba net imti naujas paskolas, kad galėtų išmokėti ankstesnes su jų augančiomis palūkanomis. Tai reiškė, kad iš piliečių surinkti mokesčiai nebuvo panaudojami tų piliečių sveikatos priežiūros, švietimo ar kitoms reikmėms – vietoj to, jie keliavo tiesiai į jau ir taip turtingų skolintųjų kišenes. Panašus modelis ryškėja ir šiandien.
Socialinės-ekonominės krizių pasekmės žmonėms yra milžiniškos. Remiantis Britanijos nevyriausybinės organizacijos „Oxfam“ duomenimis, finansiškai skurdžiausiems planetos gyventojams prireiks dešimtmečio, kad atsigautų nuo dabartinės krizės, kai tuo tarpu pasaulio milijardieriai per pastaruosius metus dar labiau praturtėjo. I. Ritzui tokia situacija primena seną posakį: jei tu skolingas bankui 100 dolerių, esi banko nuosavybė; bet jei tu skolingas bankui 100 milijonų dolerių – bankas yra tavo nuosavybė.
„Privatūs asmenys ir įmonės gali pasiskelbti nemokiais ir pasinaudoti struktūrinio bankroto procesu. Valstybės to padaryti negali. Neturtingos šalys turi derėtis su turtingų šalių grupe – taip vadinamu Paryžiaus klubu (o dabar prie jo prisijungė ir Kinija) – be jokio tarptautiniu lygmeniu sutarto proceso“, – paaiškina GCAP direktorius. „Šiuo metu finansiniai turtingųjų šalių bei jų bankų interesai yra žymiai geriau apsaugoti, nei žmonių teisės mažų ir vidutinių pajamų šalyse. Tai labai konkretu: kai sumažinamos išlaidos sveikatos priežiūrai, žmonės miršta. Mums reikia mechanizmo, kuris padėtų išspręsti skolų krizę, ir būtų paremtas žmogaus teisėmis.“ Pasak I. Ritzo, vienas iš trumpalaikių sprendimų dabartinės krizės metu galėtų būti toks: TVF galėtų sukurti naują finansavimo sistemą, taip vadinamas „specialias įtraukimo teises“. „Lygiai kaip ir JAV bei Centrinis Europos Bankas, TVF gali spausdinti pinigus. Sunku patikėti, tačiau TVF tai jau darė – 2008-2009 m. finansinės krizės metu jis išspausdino 250 mlrd. JAV dolerių, – sako jis. – O dabar plati koalicija, kurią sudaro daugiau kaip 200 pilietinės visuomenės organizacijų, reikalauja 3 trilijonų JAV dolerių. TVF pasiūlė atspausdinti 650 mlrd. JAV dolerių, tačiau to toli gražu neužtenka net ir remiantis paties fondo skaičiavimais.“
Kitas – ilgalaikiškesnis ir tvaresnis sprendimas yra mokesčių sistemos teisingumas.
Apmokestinti didžiuosius mokesčių vengėjus
Tačiau kas yra tas mokesčių sistemos teisingumas? Britanijos nevyriausybinė organizacija „Tax Justice Network“ pateikia tokį apibrėžimą: „Mokesčių [sistemos] teisingumas reiškia idėjas, politiką ir advokaciją, kuriomis siekiama lygybę ir socialinį teisingumą pasiekti sąžiningai apmokestinant turtingesnius visuomenės narius ir tarptautines korporacijas. Šia prasme mokesčių teisingumas dažnai orientuojasi į „mokesčių rojų“ uždarymą ir tarptautinių korporacijų bei pasaulio super-turtingųjų vykdomos korupcijos ir mokesčių vengimo sustabdymą.“ Skaičiuojama, kad tarptautinės korporacijos kasmet į „mokesčių rojus“ perkelia maždaug 1.38 trilijonais JAV dolerių vertinamus savo pelnus, ir vien dėl to valstybės netenka 245 mlrd. JAV dolerių korporacijų mokesčių į savo biudžetus. Tarp šių tarptautinių įmonių yra daugybė informacinių technologijų kompanijų, tokių kaip „Google“, „Amazon“ ir „Facebook“, kurios gauna milžiniškus pelnus, tačiau paprastai mokesčių nemoka niekur. „Tax Justice Network“ duomenimis, 2018 m. JAV milijardieriai sumokėjo mažiau mokesčių į JAV biudžetą, nei jų sekretoriai (ės). Mokesčių jie išvengia perkeldami savo pelnus iš šalių, kuriose jie gamina ir/arba parduoda savo produktus, į taip vadinamus „mokesčių rojus“, t. y. į tas šalis, kuriose nėra korporacinių mokesčių reikalavimų arba jie yra labai maži. Šis procesas paprastai būna slaptas. Kai tu, dirbantis pilietis, gautum baudą ir būtum mokesčių inspekcijos ar kitų valstybės institucijų persekiojamas, jei nuspręstum nemokėti mokesčių, turtingiesiems už tą patį veiksmą – tik žymiai didesniu mastu – jokios nuobaudos negalioja, ir dažnai tokie jų veiksmai teisiškai net nelaikomi nusikaltimu.
Liublianoje įsikūrusio „Ekvilib“ instituto ryšių ir projektų koordinatorė Maruša Babnik šiame interviu paaiškina, kam reikalingas mokesčių sistemos teisingumas ir kaip jį galima pasiekti. „Ekvilib“ institutas yra pirmoji Slovėnijos pilietinės visuomenės organizacija, pradėjusi dirbti mokesčių teisingumo srityje. Šias veiklas institutas vykdo nuo 2013 m.
Maruša, jei reikėtų paprasta ir lengvai suprantama kalba paaiškinti, kas yra mokesčių teisingumas, nuo ko pradėtumėt?
Šis klausimas iškyla dažnai, ypač kai mūsų auditorijų nariai paprastai turi savą supratimą, ką reikštų teisingumas mokesčių srityje.
Mokesčių teisingumo, už kurį mes pasisakome, esmė yra tokia: valstybės turi sutvarkyti nacionalines ir tarptautines mokesčių sistemos taisykles, kurios užtikrintų, jog tarptautinės korporacijos ir turtingi individai sumoka sąžiningą savo pajamų dalį tose visuomenėse, kuriose jie gyvena ir dirba, ir kad jie nesiima veiksmų, kurie tas mokesčių sąskaitas dar labiau sumažina. Praktikoje tai reiškia, kad siekiame žymiai didesnio mokesčių skaidrumo. Pavyzdžiui, kad tarptautinės korporacijos pateikinėtų ataskaitas apie tai, kur jos užsiima verslu, kiek ten gauna pelno ir kiek sumoka mokesčių, bei atskleistų, kas yra kurio verslo savininkas. Siekiame užkirsti kelią mokesčių praktikoms, kurios palengvina mokesčių vengimą ir slėpimą. Be to, norime, kad tarptautines taisykles kurtų visos šalys, kurioms tos taisyklės taikomos – šiuo metu taip nėra.
Esu iš Slovėnijos, kur finansinis raštingumas yra gana žemas, tad mūsų institutas taip pat stengiasi visuomenei paaiškinti teigiamą vaidmenį, kurį mokesčiai vaidina – ar turėtų vaidinti – mūsų visuomenėse.
Istoriškai, kokie veiksniai lėmė ir tebelemia mokesčių sistemos neteisingumą? Kokios yra pagrindinės jo formos ir kas yra pagrindiniai kaltininkai?
Mokesčių taisyklės gali sumažinti nelygybę šalyse ir tarp šalių, kai jos veikia kartu su esminiais mokesčių tikslais. Tačiau sistema – tokia, kokia ji yra dabar – neveikia. Valstybės turi beveik absoliučią savo mokesčių įstatymų kontrolę, o tai reiškia, kad egzistuoja daugybė nacionalinių mokesčių sistemų, kurios gali skirtis – ir skiriasi – viena nuo kitos, taip sukuriant spragas, kurias kompanijos gali išnaudoti. Šalia to yra šalys, kurios pačios vienos sprendžia tarptautines mokesčių taisykles ir neįtraukia likusio pasaulio į sprendimų priėmimą, tik aplopo tą neveikiančią, nesąžiningą sistemą, kurią jos pačios ir sukūrė (EBPO atvejis). Globalizuotam pasauliui yra būtina efektyvi tarptautinė mokesčių sistema, dėl kurios lygiaverčiai susitartų visos vyriausybės.
Mokesčių vengimas yra ilga istorija su ilga istorija, tačiau kartu su globalizacija jis įgavo papildomą pavarą. Tačiau tik pastaroji 2008 m. finansinė krizė ir po jos sekę mokesčių skandalai (Lux Leaks, Swiss Leaks, Panama Papers…) iš tiesų visuomenei išryškino mokesčių vengimo mastus, bent jau mūsų kraštuose. Žmonėms bandant išgyventi griežto valstybinio taupymo priemones ir tuo pat metu stebint, kaip milijonai skiriami bankų ir kompanijų gelbėjimui ir girdint apie milžiniškus pelnus, kraunamus mokesčių rojuose – šie dalykai vienas kitam netinka. Tačiau dar trūksta būtinos politinės valios, kuri padėtų spręsti tikrąsias problemos priežastis, tarp jų – mokesčių slaptumas ir netinkamas bendradarbiavimas mokesčių klausimais tarp šalių.
Kalbant apie pagrindinius veikėjus mokesčių neteisingumo reikale – tai yra vyriausybės šalių, dalyvaujančių taip vadinamose „lenktynėse į apačią“ korporacijų apmokestinimo atžvilgiu. Tarp jų ryškiausi yra mokesčių rojai, tačiau tame dalyvauja ir kitos valstybės. Nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio pasaulinis korporacijų mokesčio tarifas sumažėjo nuo virš 40 proc. iki mažiau nei 25 proc. Tačiau kai kurios valstybės, siekdamos pritraukti verslo, žengia dar toliau: jos siūlo slaptumą ir žalingas mokesčių praktikas, tokias kaip specialūs individualūs susitarimai dėl mokesčių su tarptautinėmis korporacijomis, kurie šioms leidžia mokėti mažiau mokesčių ar net visai jų nemokėti (Lux Leaks atvejis). Tikrasis mokesčių rojų sąrašas yra žymiai ilgesnis, nei tas, kurį pateikia ES ir EBPO, nes vieni iš galingiausių mokesčių rojų iš tiesų yra ES ir EBPO šalys narės, o tai dar labiau išryškina, kaip problematiška yra tai, kad būtent EBPO siūlo sprendimus tarptautinėms taisyklėms. Viena iš problemų yra ir dabartinės taisyklės dėl sienų, kurios iš pradžių buvo sukurtos tam, kad būtų išvengta dvigubo apmokestinimo, kai to paties asmens ar įmonės veikla yra apmokestinama dviejose šalyse. Tačiau kai kuriomis iš šių taisyklių yra pasinaudojama siekiant palengvinti dvigubą neapmokestinimą, kaip nutiko su „Apple“.
Dažnai visai nepastebimas lieka tarpininkų atliekamas vaidmuo. Tarpininkai – tai patarėjai mokesčių klausimais, korporacijoms dirbantys teisininkai, bankai, buhalteriai bei kiti, patarimais bei pagalba remiantys tarptautines korporacijas ir turtingus asmenis, kurie siekia išvengti mokesčių mokėjimo.
Kokias kliūtis mokesčių teisingumui pasiekti Jūs įvardijate?
Pirmasis žingsnis link mokesčių teisingumo yra skaidrumas. Esmingai svarbu tai, kad sprendimų priėmėjai ir visuomenė žinotų apie dabartines praktikas, kad galėtų atitinkamai ir efektyviai tvarkytis su tuo, kas neveikia. Todėl visuomenė turi galėti matyti, pavyzdžiui, kas kam priklauso, kuri tarptautinė korporacija kurioje šalyje ir kokiu vardu veikia, kiek ji ten uždirba ir kokiomis sumomis mokesčių forma ji prisideda prie tos šalies gerovės.
Yra trys sprendimai, už kuriuos mes pasisakome skaidrumo atžvilgiu. Pirmiausia tai yra automatiškas keitimasis informacija tarp mokesčių inspekcijų. Nors tai jau egzistuoja, kai kurios šalys – ypač tos, kuriose mokesčių surinkėjai turi mažiau pajėgumų – yra neįtrauktos. Antra, raginame įvesti faktiškųjų savininkų registrą (angl. Beneficial Owners Register), kuris aiškiai rodytų, kas iš tiesų yra kieno savininkas (faktiškieji savininkai yra fiziniai asmenys, esantys už teisinių savininkų, kuriais gali būti įmonės). ES į tai atkreipė dėmesį savo direktyvoje prieš pinigų plovimą, bet trūksta jos įgyvendinimo. Tačiau, kaip neseniai pademonstravo #OpenLux skandalas, registrai pateikia realių rezultatų – informacija tuo atveju buvo atskleista iš Liuksemburgo faktiškųjų savininkų registro. Trečias mūsų siūlomas sprendimas yra kiekvienos šalies ataskaita (angl. Country by Country Reporting), t. y. viešas didelių kompanijų verslo informacijos atskleidimas kiekvienoje šalyje. Šiuo atveju ataskaitose būtų, tarp kitų dalykų, informacija apie tai, kurioje šalyje tarptautinė įmonė dirba, kiek pelno ji gauna, kiek žmonių įdarbina ir kiek sumoka mokesčių. Kažkas panašaus jau dabar yra privaloma bankams.
Kaip jau minėjau, mokesčių slaptumas yra tik pirmoji kliūtis. Be jos, yra būtina, kad vyriausybės pradėtų remti progresyvias mokesčių sistemas, sukurtas remiantis supratimu, jog mokesčių politika gali turėti arba teigiamų, arba neigiamų pasekmių nelygybėms šalyse bei tarp šalių. Neatidėliotinai svarbu, kad šalys nustotų lenktyniauti į apačią, t. y., kad nustotų lenktyniauti tarpusavyje nuolat mažindamos korporacinių mokesčių tarifus ar įvesdamos žalingas mokesčių praktikas, palengvinančias mokesčių vengimą.
Galiausiai, mokesčių teisingumo pasiekti neįmanoma be tikrai tarptautinio sprendimų mokesčių klausimais priėmimo, kuriame lygiaverčiai dalyvautų visos šalys, kuris būtų sąžiningas ir skaidrus bei atviras stebėtojams. Realybė, kaip pastaruosius šešis dešimtmečius ar dar ilgiau yra aptarinėjami mokesčių reikalai, yra visiškai kitokia.
Remdamasi savo darbo patirtimi, kokius požiūrius į mokesčių teisingumą pastebite visuomenėje?
Viena iš pirmųjų mūsų išmoktų pamokų ta, kad turime pradėti nuo pat pradžių: kas yra mokesčiai, kam mums jų reikia ir už ką jais mokama. Tuomet reikia paaiškinti nacionalinę mokesčių sistemą, kad prieš pradėdami diskutuoti sudėtingesniais klausimais visi suprastume, apie ką eina kalba. Tai nereiškia, kad visuomenė visai nežino, kas yra mokesčiai – toli gražu. Tačiau apie mokesčius nei diskutuojama, nei mokoma – nei mokykloje, nei namuose. To rezultatas – žmonės turi labai ribotą sistemos vaizdą, kuris savo ruožtu tuomet lemia jų supratimą apie ją ir suvokimą, ką reikštų mokesčių teisingumas. Tad antroji mūsų išmokta pamoka buvo: mokesčiai yra asmeninis reikalas.
Todėl nesunku suprasti, kodėl girdime valstybinės mokyklos mokytoją pareiškiant, kad mokesčius būtina mažinti, ir tuo pat metu skundžiantis, kad jų alga per maža, bei pasakojant, kaip jie perka gaminius iš kompanijų, kurios vengia mokėti mokesčius; arba kodėl valstybinis tarnautojas tiki, kad mokesčių vengėjus turėtume palikti ramybėje, nes savo turtus jie neva susikrovė savo pačių rankomis. Tačiau, kaip sakoma, nei vienas žmogus nėra sala. Tai dar labiau tampa tiesa šalyje, turinčioje valstybinę sveikatos priežiūros ir švietimo sistemą bei kitas valstybines paslaugas ir infrastruktūrą.
Kokios yra žmonėms prieinamos priemonės kovoti prieš mokesčių neteisingumą savo šalyse, tiek Globaliojoje Šiaurėje, tiek Globaliuosiuose Pietuose?
Tai tas pats, kaip kovoti politikos lygmenyje: pirmasis žingsnis yra skaidrumas arba, kitais žodžiais tariant, reikia būti gerai informuotam ir taip pat informuoti kitus. Žinok, kokie yra mokesčiai tavo vietovėje, stebėk, klausyk, skaityk, kvestionuok ir diskutuok apie mokesčių vengimą ir mokesčių teisingumą su kitais. Kitas lygmuo yra siųsti klausimus ir pateikti reikalavimus politikos kūrėjams, jungtis prie iniciatyvų – pasirašinėti peticijas, skleisti žinią jūsų naudojamais komunikacijos kanalais. Prisijungti prie pasaulinio judėjimo už mokesčių teisingumą – tiek Globaliojoje Šiaurėje, tiek Globaliuosiuose Pietuose yra įvairių iniciatyvų ir įrankių. Vienas iš pavyzdžių – neseniai paskelbta „We Move Europe“ peticija sustabdyti mokesčių vengimą. Domėkis kompanijomis, kurių produktus perki. Remk viešą kompanijų duomenų atskleidimą kiekvienoje šalyje, kadangi tai padeda mažiau pajėgumų stebėti ekonomines veiklas ir mokesčių rinkimą turinčioms šalims gauti vertingos informacijos apie galimas mokesčių rinkimo ir sistemos spragas, bei jas pašalinti.
Tokiu būdu – o taip pat ir su tyrėjų bei tiriamąja žurnalistika užsiimančių žurnalistų publikacijų pagalba – kova už mokesčių teisingumą pateko į politines arenas daugelyje šalių, kartu ir tarptautiniu lygmeniu. Tačiau vis dar trūksta politinės valios šalyse, kurios šiuo metu priiminėja tarptautines mokesčių taisykles, todėl visuomenės spaudimas privalo tęstis ir stiprėti.
Ar mokesčių teisingumas apskritai yra įmanomas dabartinėje finansinėje / kapitalistinėje sistemoje, kurioje gyvename?
Mokesčių teisingumas yra ne tik įmanomas, bet ir būtinas, kad dabartinė sistema nesugriūtų. Be turtų perskirstymo progresyviais mokesčiais, mes ir toliau matysime, kad turtai yra koncentruoti tik keleto individų rankose. Regresyvūs mokesčiai, tokie kaip PVM (pridėtinės vertės mokestis), kuris buvo įvestas siekiant atsverti mažėjančias įmokas iš korporacinių bei turtuolių mokesčių, dar labiau didina nelygybes; jie sumažina žmonių, kurių atlyginimai ir taip stagnuoja, vartojimo galią, o tai turi ilgalaikių pasekmių viešosioms paslaugoms bei infrastruktūrai, kuria naudojasi tiek žmonės, tiek tos pačios kompanijos. Ir visa tai – trumpalaikio pelno maksimizavimo vardan. Dabartinė finansinė ir kapitalistinė sistema nėra tvari, jei joje neveikia jokie apribojimai. Vienas iš jų – sąžininga mokesčių sistema.
