Jūrate, sakykite, galbūt geriausia yra vaiko visai neimti į parduotuvę? Dažna mama pasakoja, kad taip sutaupo ir laiko, ir pinigų.
Visai nesivesti vaiko į parduotuvę yra panašu neįmanoma misija, kaip visai neiti su vaiku per gatvę – anksčiau ar vėliau tai teks padaryti. Mažiau streso vaikui kyla tada, kai patys tėvai yra ramūs ir nejaučia įtampos. Jeigu patys tėveliai vos įžengę į parduotuvę bus įsitempę ir nuolat kartos „ne, ne, ne, šiandien nieko nepirksime“, tuomet ir vaikai lyg veidrodžiai atspindės panašią emociją.
Mėgstu kartoti, kad ruoštis žiemai reikia pavasarį. Panašiai yra su vaikais ir pirkiniais – namuose visiems drauge reikėtų pirmiausiai sutarti apsipirkimo taisykles, tada jūsų vaikams priimtiniausiu būdu jas išmokti, o parduotuvėje – visiems jų laikytis.
Populiariausia, turbūt, yra vieno daikto taisyklė. Ar tiesa, kad jos mažiausiai laikosi ir tėvai, ir vaikai?
Vieno daikto taisyklė dažniausiai laikosi tik ant tėvų kantrybės lankstumo (šypsosi). Vietoje jos aš visuomet rekomenduoju pasitelkti priežasties ir pasekmės taisyklę. Kai vaikai žino, kas yra pinigai, iš kur jie atsiranda ir kur dingsta, jiems yra lengviau suvokti tai, kodėl kartais negalime pirkti visko, ko panorėsime.
Vaikui tikrai gali atrodyti, kad banko kortelė yra stebuklingas daiktas – pasiėmei prekę, pyptelėjai kortele ir viskas, gali eiti. Todėl verta papasakoti vaikams, kaip tėveliai uždirba pinigus, kaip jie atsiranda sąskaitoje.
Kas kartą pyptelėjus kortele pinigų sąskaitoje sumažėja, todėl jų reikia vėl uždirbti. Vaikams tai lengviausia perprasti žaidžiant – su mažyliais galite pamėginti vesti riešutų, saldainių ar žaislų „apskaitą“. Su vyresniais drąsiai galima skaičiuoti tikrus pinigus: kišenpinigius ar gimtadienio dovanas.
Finansų klausimais vaikai yra imlūs ir greitai mokosi. Reikia tik nebijoti pradėti. Perpratę tai, kad išsyk suvalgę visus dovanotus saldainius, jų nebeturės rytojui, vaikai ne prasčiau perpras ir tai, kad išleidę pinigus vienam daiktui šiandien, jų nebeturės ateities norams.
O kaip vaikus mokyti pirkinių būtinumo niuansų?
Tai, kuo skiriasi pirmo būtinumo prekės nuo pasilepinimų, galima išmokti žaidžiant. Drauge su vaikais sudarykite įvairių daiktų ir paslaugų sąrašą. Užduotis vaikams turėtų būti suskirstyti sąrašo punktus į dvi kategorijas – „noriu“ ir „reikia“. Užduotis tėvams – aptarti vaikų pasirinkimus ir drauge išsiaiškinti, kodėl „Kinder“ siurprizas yra „noriu“ prekė, o, pavyzdžiui, skalbimo milteliai – „reikia“ prekė.
Vaikų finansinio raštingumui ugdymui reikia ne tik teorijos (t. y., tėvų pasakojimų ir teorinių žaidimų), bet ir praktikos. Todėl jau nuo mažų dienų rekomenduojama įtrauki vaikus į šeimos pirkinių sąrašo sudarymą, kartu kalbėtis apie finansinius tikslus ir artimiausius planus. Padiskutuokite, kaip kiekvienas iš šeimos narių gali prisidėti prie finansinių tikslų siekimo.
Po tokių pratimų galima žengti kitą žingsnį ir drauge keliauti į parduotuvę. Su vyresnėliais galite aptarti jau atlikto apsipirkimo kvitą, panagrinėti kainas, gautas nuolaidas ir tai, kiek pavyko sutaupyti. Būtinai pagirkite vaiką už pastangas ir iniciatyvą – tai itin stipriai ugdo savarankiškumą.
Ką svarbiausia žinoti, norint suvaldyti vaiko kaprizus apsiperkant?
Vaikai ypač daug išmokta stebėdami savo tėvus. Vaikas į jus žiūri kaip į autoritetą – jūs suprantate, kaip turi būti, todėl ir elgiatės taip, kaip reikia elgtis.
Kiekvienas dėl šventos ramybės pasakytas „na gerai, imam, bet tik šį kartą“ yra lyg pleistro klijavimas ant kojos, kurią reikia gipsuoti. Tačiau išmokti pasakyti „ne“ taip pat neužtenka. Čia vėl grįžtame prie priežasties ir pasekmės taisyklės. Svarbu ne tik argumentai, bet ir tai, kaip suformuluosite atsakymą.
Juk viena yra sakyti, kad „nepirksime, nes neturime pinigų, negalime sau to leisti“, o visai kita yra išgirsti, kad teisingai suplanavus norus galima įgyvendinti, pvz., „dabar perkame maistą vakarienei, tačiau grįžę namo galėsime aptarti tavo norus ir kartu nuspręsime, ką galime išpildyti greitai, o kam ieškosime būdų gauti papildomų pinigų“.
Jūs savo vaikui esate gyvas finansinės elgsenos pavyzdys. Todėl Jums taip pat būtina disciplina. Štai, pavyzdžiui, jūs atsisakote pirkti vaikui kokį nors tuo metu prisireikusį niekutį, tačiau nusiperkate sau brangias belaides ausines. Vaikas tai gali suprasti ir taip, kad žaisliuko jam nepirkote ausinių sąskaita.
Todėl išvengti ašarų parduotuvėje padės ir nuolat „įjungta“ empatija: pastebėti, įsijausti, suprasti ir paaiškinti. Galbūt ausinėms jūs ilgai taupėte, galbūt tai – dovana kitam žmogui.
Nevenkite paaiškinti vaikams vieną ar kitą savo finansinį sprendimą. Tokiu būdu įtrauksite mažuosius į dinamišką, ne tik iššūkių, bet ir daugybės galimybių pilną finansinio raštingumo ugdymą.
Turite daugiau klausimų, kaip kalbėti apie pinigus su vaikais? Peržvelkite J. Cvilikienės parengtą edukacinę knygą „Pinigai ir kiti Gilučių šeimos reikalai“. Parsisiųsti knygą galite tinklapyje: Edukaciniai leidiniai | blog.swedbank.lt
