Būtinybė turėti naujai siūlomus ir jau esamus laisvadienius grindžiama mitais apie darbuotojo ir darbdavio santykį, todėl trukdo darbo rinkos reguliavimui judėti į priekį ir prisitaikyti prie kintančių žmonių poreikių. Be to, dažnai nutylima, kad jau dabar darbdavys gali ir dažnai privalo suteikti darbuotojui laisvo laiko. Nesvarbu, ar sveikatą jam pasitikrinti reikėtų, ar daugiau laiko skirti šeimai.
Pasiekus šventinių dienų „kvotą” pastebima, kad yra teikiama vis daugiau alternatyvių laisvadienių pasiūlymų, pavyzdžiui, sveikatai tikrintis ar laikui su vaikais leisti. Dauguma tokių projektų teikiami vadovaujantis ydingais mitais, kuriuos yra tikslinga sugriauti tam, kad darbo santykių reguliavimas geriau atitiktų darbo rinkos dinamiškumą ir darbuotojų poreikius.
Mitas nr. 1. Laisvadieniai nieko nekainuoja
2020 m. Vyriausybė paskelbė, kad dėl vieno papildomo laisvadienio per metus valstybės biudžetas netenka apie 50 mln. eurų. Palyginimui – pagal 2022 metų valstybės biudžeto asignavimus, už 50 mln. eurų būtų galima išlaikyti visus keturis Lietuvos nacionalinius muziejus, Operos ir baleto teatrą ir Filharmoniją. Biudžeto skylei užlopyti gali tekti kelti mokesčius arba mažinti finansavimą kitoms, itin svarbioms sritims.
Tiesa, valstybė pajaučia tik netiesioginius finansinius ir laiko, reikalingo persvarstyti ir iš naujo suplanuoti biudžetą, kaštus. Didžiausią įtaką papildomi laisvadieniai daro darbdaviui ir, žinoma, pačiam darbuotojui.
Darbdaviui laisvadieniai kainuoja apmokėjimą už vertę, kuri nebuvo sukurta. Jeigu uždirbamas nulis, o už laisvadienį reikia mokėti vidutinį atlyginimą, įmonė patiria atitinkamą nuostolį. Tam, kad įmonė galėtų tęsti veiklą, mokėti kitiems darbuotojams atlyginimus ir plėstis (taip didinant pelną ir galimybes mokėti didesnę algą), „minusas“ turi būti padengtas. Tai, tikėtina, bus padaryta per keliamas prekių ir paslaugų kainas. Tai itin svarbu pabrėžti, kalbant apie smulkųjį verslą. Papildomi laisvadieniai reiškia papildomus kaštus, kuriuos jie geriau investuotų į naujas darbo vietas ar esamų darbuotojų darbo sąlygų gerinimą. Jiems išaugus per daug, kyla rizika veiklą visai nutraukti.
Laisvadieniai gali kainuoti ir darbuotojams. Tądien nedirbančius dažnai turi pavaduoti kiti bendradarbiai. Dėl to padidėja pastarųjų darbo krūvis, gali nukentėti jų produktyvumas ir darbo efektyvumas. Galiausiai, persidirbę žmonės jaučiasi demotyvuoti. Išaugęs laisvadienių skaičius gali versti esamus darbuotojus daugiau dirbti tam, kad įmonės veikla nesustotų. Dėl to ne tik padidės krūvis, bet ir užsitęs jų darbo laikas, o už viršvalandžius taip pat mokės darbdavys.
Laisvadieniai gali „įkąsti“ atgal ir patiems laisvadienininkams.
Laisvadieniai gali „įkąsti“ atgal ir patiems laisvadienininkams. Jeigu bus pastebėta, kad tam tikro žmogaus darbą gali dirbti vienas žmogus už papildomą atlygį, tikėtina, kad bus keliama ir klausimų dėl laisvadieninko darbo efektyvumo.
Mitas nr. 2 Darbas trukdo švęsti
Teikiant įstatymų pataisas reikia ne tik pagrįsti jų poreikį, bet ir įvardinti, kokią problemą siekiama spręsti. Teikdami laisvadienių pasiūlymus, politikai dažnai nurodo, kad darbas trukdo tinkamai paminėti tam tikrą progą.
Seime dar užpernai buvo registruotas pasiūlymas Laisvės gynėjų dieną (Sausio 13–ąją) paskelbti apmokamu laisvadieniu. Iniciatoriai nerimavo, esą darbas trukdo tinkamai šią dieną atminti. Tačiau Vyriausybė pabrėžė, kad Sausio 13–osios paskelbimas laisvadieniu pakeistų jau egzistuojančias ilgametes tradicijas: visos tą dieną dirbančios institucijos, ugdymo ir kitos įstaigos gyvą atmintį puoselėja uždegdamos languose prisiminimo žvakeles, vyksta įvairūs renginiai, minėjimai.
Laisvės gynėjų diena yra puikus pavyzdys to, kaip formuojasi įpročiai, kai nėra nustatoma prievolių. Gyvoji atmintis yra puoselėjama organiškai, ne primetant įstatymais.
Kitas aktualus pavyzdys – Joninės. Jos valstybine švente tapo privačiai iniciatyvai virtus plataus masto judėjimui. 2003 m. gegužę pasirodė sociologiniai tyrimai, pagal kuriuos „žmonės pakankamai rezervuotai vertina daugelį oficialiai įteisintų švenčių, tačiau Joninės pagal nusiteikimą švęsti yra tarp pirmųjų“. Praėjus kiek daugiau negu mėnesiui, Joninės buvo į Darbo kodeksą įtrauktos kaip valstybinė šventė. Seimo sprendimui jas paskelbti ne darbo diena pritarė 75 proc. apklaustųjų vyrų ir 68 proc. moterų.
Kitais atvejais, pavyzdžiui, dėl Vėlinių paskelbimo laisvadieniu, kaip viena iš esminių problemų buvo įvardinta tai, kad žmonės dėl didelių eismo spūsčių nespėja aplankyti kapų arba ten užtrunka per ilgai. Tačiau ar darbdavio apmokamas laisvadienis yra geriausia priemonė eismo problemoms spręsti?
Per pastaruosius metus tai buvo paskutinė naujos valstybinės šventės skelbimo iniciatyva, nes visuomet reikalaujama atsisakyti jau esamo laisvadienio. Dažniausiai šį vaidmenį atlikdavo gegužės 1-ąją minima darbo šventė. Tačiau lig šiol jokia šventė nesugebėjo nurungti vėlyvo pavasario laisvadienio. Sutapimas ar ne, bet padaugėjo įvairių kitų poilsio paketų pasiūlymų, pavyzdžiui, įvesti sveikatos taisymo, sveikatos pasitikrinimo, savišvietos atostogos ir kt.
Mitas nr. 3 Darbas trukdo asmeniniam gyvenimui
Pusiausvyra tarp asmeninių ir darbo įsipareigojimų tampa vis didesniu iššūkiu ne tik vaikus auginantiems tėvams, artimuosius prižiūrintiems žmonėms, studijuojantiems, vykdantiems kelias skirtingas veiklas. Ribas trina technologinė pažanga, nuotolinis darbas. Kiek žmonių, tiek poreikių.
Tad būtų trumparegiška tikėtis, kad į juos atsakyti galima tik per valstybės intervencijas, nesitariant darbdaviui su darbuotojui. Įstatymas, kaip bazines elgesio normas nustatantis dokumentas, savo esme negali ir net neturėtų apimti visų kiekvienam žmogui aktualių gyvenimo niuansų. Kažkam šventė yra gimtadienis, kitam – naujo mėgstamo serialo epizodo pasirodymas, santykių sukaktis ar diplomo įteikimo diena. To įstatymais neįmanoma apibrėžti.
Ne pats darbas kaip toks, o jo reguliavimas trukdo žmonėms tinkamai derinti savo profesinius ir asmeninius interesus.
Ne pats darbas kaip toks, o jo reguliavimas trukdo žmonėms tinkamai derinti savo profesinius ir asmeninius interesus. Vietoje to yra tikslinga sudaryti sąlygas tai daryti lanksčiai. Pavyzdžiui, atveriant daugiau galimybių dirbti ne visą darbo dieną. Šiandien tai riboja „Sodros grindys“: darbdavys privalo mokėti socialinio draudimo įmokas ne nuo faktinio darbuotojo atlyginimo, o nuo sumos, kuri yra ne mažesnė negu minimalioji mėnesinė alga (MMA). Toks reikalavimas pablogina mažiausias pajamas gaunančių ir ne visu etatu dirbančių asmenų padėtį, nes jų darbo vietos kaina labiausiai pabrangsta lyginant su kitais. Todėl esant sunkiai ekonominei padėčiai ir didėjant darbo vietos kainai, atleidžiama dalis ne visu etatu dirbančiųjų, kurie faktiškai gauna mažiau negu MMA.
Mitas nr. 4 Darbdaviui tiesiog nerūpi
Žmonių poreikiai turi ekonominę išraišką, kuri paveikti gali ne tik tą, kuris laisvadienį apmoka: darbdavį arba valstybę, bet ir visus kolegas ar net patį darbuotoją. Gajausias mitas apie apmokamus laisvadienius ir apskritai darbo santykius yra tas, kad darbdaviui nerūpi, kaip sekasi jo darbuotojui.
Tačiau šiandien įmonės vis labiau darbuotojus brangina ir siūlo pačias įvairiausias naudas, tarp jų – ir lankstesnį darbo laiką. Darbdavys nori ir siekia, kad jo darbuotojas tobulėtų, kad būtų pailsėjęs ir patenkintas. Dabartinės darbo rinkos tendencijos rodo, kad darbo santykiai vis dažniau yra grindžiami bendradarbiavimu, taip didinant pasitikėjimą tarp darbuotojo ir darbdavio. O tai – bet kokių santykių pagrindas.
