Finansavimas gali mažėti 40–50 proc.
Lietuva po 2020 m. – skamba šiek tiek futuristiškai, o gal netgi grėsmingai, bet 2020 m. jau alsuoja mums į nugarą. Kodėl šie metai yra kažkokia riba? Darbą baigs dabartinė vyriausybė, o Lietuvą paliks didelė dalis taip „pamiltų“ Europos Sąjungos pinigų.
Kai kurie ekspertai Lietuvai prognozuoja beveik ekonominį krachą. Nebus Bendrijos injekcijų – ekonomika nustos augti, o tai reiškia, kad mūsų gaunamų pinigų suma nesikeis, žmonių mažės, todėl mažiau dirbančių žmonių išlaikys daugiau pensininkų, o ir socialinio draudimo išmokos apsistos stagnacijos zonoje. Scenarijus liūdnas, bet ar jis realus?
Tiesą sakant, su 2020 m. ES parama magiškai neišnyks. Kaip ir anksčiau, paramą galima bus prasitęsti dar trejiems metams, todėl pasiruošti laiko yra. Ir net po 2023 m. niekas pinigų čiaupo visiškai neužsuks.
Pasak „Danske“ banko ekonomisto Roko Grajausko, Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) bus priskiriamas prie turtingesnių valstybių, todėl gaunamų lėšų tiesiog sumažės: „Dabar sunku įvertinti, kiek tiksliai finansavimas mažės, bet galime remtis kitų valstybių patirtimi ir tuo, kad Lietuva pereis į turtingesnės valstybės kategoriją – mūsų BVP priartės maždaug prie 80 proc. nuo BVP vidurkio vienam ES gyventojui. Vien jau dėl to finansavimas turėtų mažėti.“
Žinoma, priduria R.Grajauskas, turėtume atsižvelgti į tam tikras politines aplinkybes, galimą Didžiosios Britanijos išstojimą iš ES ir apskritai sumažėjusį norą remti mažiau išsivysčiusius regionus – į visa tai atsižvelgus, labai realu tikėtis, kad finansavimas gali mažėti 40–50 proc.
Ir čia dar ne viskas. Kiekvieną biurokratiją galima šiek tiek apeiti. Statistiškai atskyrus Vilniaus regioną nuo likusios šalies, atskirtojo regiono BVP būtų mažesnis, todėl ir lėšų galima būtų pritraukti daugiau.
Pasak Finansų viceministrės Loretos Maskaliovienės, Vilniaus ir kitų regionų BVP vienam gyventojui skiriasi, todėl, jei nepasikeistų europinių pinigų skaičiavimo metodika, atskyrę sostinės regioną, europinių investicijų mes tikrai gautume panašiai ir kitus regionus būtų galima finansuoti labiau: „Vilniaus apskritis būtų jau daugiau pažengęs regionas, o kituose regionuose vienam gyventojui tektų mažiau nei 75 proc., palyginti su BVP vidurkiu ES. Tai reiškia, kad išliktų tos pačios taisyklės, jei po 2020 m. iš esmės nesikeistų struktūrinių fondų finansavimo taisyklės.“
Pasak viceministrės, namų darbai jau paruošti, įstatymai parengti. Tad, jei po trejų metų nesikeis ES vizija, galima bus pradėti oficialius atskyrimo darbus.
Prioritetas – efektyvesnis lėšų panaudojimas
Vis dėlto ruoštis reikia, nes net ir trečdaliu mažiau pinigų – reikšmingas pokytis šalies ekonomikai. Įsivaizduokite, kad kasmet gaunate 1 000 eurų, kuriuos investuojate į savo gerovę, ir žinote, kad po šešerių metų suma sumažės iki 700 eurų. Ką daryti? Labai įtemptai ruoštis.
Ekonomistas R.Grajauskas, brėždamas ateities perspektyvas, mato, kad labiausiai gali nukentėti infrastuktūros projektai, kelių ir atliekų tvarkymo finansavimas, energetikos sritis ir vadinamieji butaforiniai, arba popieriniai, projektai, kurių tikslas – įsisavinti lėšas.
„Turėjome nemažą bangą įvairių kaimo turizmo sodybų finansavimo, o dabar tokia situacija švietimo sektoriuje. Kai kurios aukštosios mokyklos iki 30–50 proc. viso savo biudžeto „užsidirba“ būtent iš europinių fondų. Tai nėra labai gerai, nes leidžia gyvuoti universitetams zombiams, kurie net nepritraukia reikiamo skaičiaus studentų“, – pabrėžia ekonomistas.
Tačiau jaudintis neteks toms sritims, kurios iš tiesų bus ekonomiškai pagrįstos. Ką tai reiškia? Pavyzdžiui, jei savo menamus kasmetinius 1 000 eurų nuspręsite investuoti į projektą, turintį didelę grąžą, pinigų pritrauksite ir iš kitų. Taip vyksta ir valstybiniu mastu.
„Situacija tokia, kad pinigų pasaulinėje finansų sistemoje yra daugiau negu bet kada istorijoje. Yra daug fondų (pvz., privačiojo kapitalo, pensijų, valstybinių turto valdymo), kurių valdomas turtas kasmet didėja. Kadangi visi fondai ieško grąžos, jei Lietuvos ekonominės sąlygos bus geros, o ekonomika konkurencinga, visi grąžą galintys generuoti projektai suras savo kapitalą, finansavimą“, – kalba R.Grajauskas.
Bet, norint, kad toks scenarijus iš tiesų taptų realus, kalbėti pakaks – reikia daryti.
Pasak finansų viceministrės, dabar pagrindinis dėmesys skiriamas efektyvesniam lėšų panaudojimui: „Efektyvesnis dabartinio laikotarpio europinių pinigų panaudojimas turėtų duoti grąžą ir po 2020 m., bet investicijos turi būti labai atsakingos. Prioritetas teikiamas toms, kurios skatina verslumą regionuose, duoda daugiau grąžos.“
Ūkio ministro Mindaugo Sinkevičiaus teigimu, viltimi ir paguoda neišgyvensi, todėl investicijos į tai, kas sukurs pridėtinę vertę ir išlaikys ekonomiką gyvybingą, turi tapti esminiu prioritetu: „Prioritetinės sritys galėtų būti agroinovacijos, susisiekimo naujovės, bioekonomika, biotechnologijos. Šios sritys, manome, turi ateitį, investavus į jas, padėjus verslui plėtotis, galime tikėtis, kad jos sukurs pridėtinę vertę, darbo vietas.“
Pavyzdys – Airija?
Tad pagrindiniai namų darbai gana aiškūs – užtikrinti Lietuvos konkurencingumą. O tai – palankios mokestinės politikos sukūrimas, darbo jėgos suformavimas, korupcijos ir šešėlio naikinimas. Be šių žingsnių šalis tiesiog nebus patraukli užsienio investuotojams. Liko šešeri metai. Ar jų pakaks pasiruošti?
R.Grajauskas pakartoja, kad reikia veikti jau šiandien ir kaupti pinigus buferiniam fondui: „Tai užtruks ne metus ar dvejus, o gerokai ilgiau, tad šešeri metai irgi nėra labai ilgas laikotarpis. Kol kas pastangų tikrai nėra, galbūt tik prasideda diskusija. Pagrindinis dalykas tas, kad mes turime padaryti Lietuvos ekonomiką konkurencingesnę.“
Turėkime omenyje, primena ekonomistas, kad Airija irgi kažkada buvo viena labiausiai atsilikusių ES valstybių, o šiandien – viena turtingiausių pasaulyje. „Airijos ekonomika suklestėjo ne dėl europinių fondų, o dėl to, kad sutvarkė savo mokesčių sistemą ir pritraukė labai daug užsienio kapitalo, kuris iš esmės ir transformavo šalies ekonomiką. Mes irgi turėtume eiti šiuo keliu“, – įsitikinęs R. Grajauskas.
Su tuo, kad dalis ES lėšų iki dabar buvo panaudota galbūt ne itin didelę grąžą turintiems projektams, sutinka daugelis ekspertų ir vyriausybės atstovų. Pastatėme pastatų, atgaivinome susibūrimų vietas, bet ar tai turės ateitį? Ūkio ministras M. Sinkevičius priduria, kad valstybė sukūrė infrastruktūrą, kurios pakanka 4 mln. žmonių populiacijai, bet, deja, Lietuvoje gyvena ne 4 mln., tad turinio nekuriantys projektai neturės ateities.
Ir nevertėtų pamiršti senų gerų, bet pasitvirtinančių sričių, kurios augina Lietuvos ekonomiką. Pasak finansų viceministrės L.Maskaliovienės, sistemingas regionų vystymas, atsakingas investavimas, privataus kapitalo pritraukimas yra ateities formulė.
Žada, kad mokesčių sistema bus peržiūrima iš esmės
Formulių, kelių ir darbų – itin daug. Todėl pagrindinė šios vyriausybės užduotis – visa tai įgyvendinti. O tarp begalybės darbų slepiasi ir dar vienas, esantis kur kas arčiau žmogaus. Tai smulkusis ir vidutinis verslas – vienas esminių darbo jėgos ir atlyginimų variklių.
„Smulkusis ir vidutinis verslas generuoja didžiąją dalį mūsų BVP. Smulkusis verslas gyvybiškai svarbus, nes yra bet kurios šalies ekonomikos pagrindas. Jis negali persikraustyti į kažkokias ofšorines, mokestinių lengvatų zonas, nes nėra mobilus. Jis pakankamai stabilus ir, jei valstybė padeda mokestiniais klausimais, lengvatomis, skatina finansinėmis priemonėmis, jis linkęs augti“, – priduria M.Sinkevičius.
Nors mokesčių administravimas, sako ūkio ministras, yra ne Ūkio ministerijos klausimas, jau dabar kalbamasi su Finansų ministerija, kaip padėti žmonės, kurie imasi verslo, bent jau pirmaisiais metais, kai reikia išplėtoti idėją, galvoti apie pardavimus ir daug kitų dalykų, kad noras kurti verslą neatšaltų dėl valstybės reikalavimo iš karto mokėti mokesčius.
Norint įgyvendinti tokią viziją, kaip sako ūkio ministras, reikia galvoti apie mokesčių lengvatas. O L.Maskaliovienės tikina, kad mokesčių sistema bus peržiūrima iš esmės.
Tad štai tokia ta galima Lietuvos ateitis nebe su ES lėšų kriokliu, o pinigų upeliu. Ar sugebėsime efektyviai išnaudoti tai, į ką investavome, ar kaip piktžoles išrausime ekonominių skylių graužikus ir sukursime konkurencingą ekonomiką, kad nepajustume bado? Visi atsakymai netrukus. Jau po šešerių metų.
