Britų chemikas Frederickas Soddy dar 1908 metais pareiškė: atomo branduolyje slypinti milžiniška galia gali „pakeisti dykumą, atitirpdyti užšalusius ašigalius ir visą pasaulį paversti į džiaugsmingą rojaus sodą“. Bet ta jėga, tapusi ginklu, sukėlė priešingą efektą – sodus sugebėjo paversti dykumomis. Idealistai vylėsi, kad branduolinė energija ateinančius amžius bus pigus, patikimas, nesenkantis ir saugus elektros šaltinis. Bet tikriausiai artimiausioje ateityje taip nebus, minint avarijos Japonijos Fukušimos atominėje elektrinėje metines tvirtino britų žurnalas „Economist“.
Daugiausia stato kinai
Pirmosios branduolinės AE iškilo praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje. Netrukus įsibėgėjusią atominės energetikos plėtrą (9-ajame dešimtmetyje pradėjo veikti 218 reaktorių – po vieną kas 17 dienų) pristabdė incidentai Trijų mylių saloje JAV Pensilvanijos valstijoje (1979 metais įvyko dalinis branduolinio kuro nutekėjimas) bei tragedija Černobylio jėgainėje (1986 metai) ir iškastinio kuro kainų kritimas 9-ojo dešimtmečio viduryje.
Branduolinės energetikos dalis per ketvirtį amžiaus susitraukė nuo 17 proc. iki 13,5 proc., bet vienas reaktorius pagamina vidutiniškai daugiau produkcijos. Statistika leidžia prognozuoti, kad, augant pasauliniam energijos poreikiui ir ypač aktyviai šį sektorių vystant Kinijai bei Indijai, po vieną vidutiniškai 1000 MWe galios reaktorių gali pradėti veikti kas 5 dienas.
Šiuo metu 30 pasaulio valstybių (daugiausia Europos) ir Taivano teritorijoje veikia 435 branduoliniai reaktoriai, jie pagamina beveik 14 proc. elektros, bet tik 4 proc. visos energijos (Europoje – 30 proc.). Visų pasaulio branduolinių reaktorių veiklos trukmė jau pasiekė maždaug 14,5 tūkst. metų.
Pastaraisiais metais buvo pastatyta ar tebestatoma apie 60 naujų reaktorių, daugiausia – Kinijoje (maždaug pusė), Indijoje, Pietų Korėjoje ir kitur Azijoje, dar per 150 reaktorių 28 šalyse turėtų iškilti per artimiausią dešimtmetį.
Vien kinai planuoja iki 2020 m. padidinti savo pajėgumus iki 70–80 GW, rusai – iki 43 GW, indų tikslas yra 20–30 naujų reaktorių. Remdamasi šiais planais, Tarptautinė atominės energetikos agentūra (TATENA) paskelbė prognozes: 2020 metais veikiančių AE pajėgumai gali padidėti penktadaliu (nuo dabartinių 377 GW), o 2030 metais – pasiekti 546–803 GW. Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacija prognozuoja 816 GW.
Iki Fukušimos nelaimės nemažai valstybių buvo išreiškusios susidomėjimą gaivinti ar pradėti branduolinės energetikos programas. Prieš keletą metų TATENA buvo sulaukusi prašymų padėti imantis tokių programų iš daugiau nei 50 valstybių.
Jessicos Jewell iš Centrinio Europos universiteto teigimu, šios šalys skiriasi ekonominiu ir socialiniu išsivystymu: nuo Lenkijos, Graikijos, Portugalijos, Latvijos, Estijos, Kroatijos, Turkijos, Kataro, Jungtinių Arabų Emyratų, Saudo Arabijos iki Baltarusijos, Kubos, Jamaikos, Libijos, Jemeno, Sirijos, Mongolijos, Vietnamo, Singapūro, beveik dešimt Afrikos kraštų. Tik penktadalis jų turi stabiliai dirbančias vyriausybes, pakankamai dideles ekonomikas ir energetikos tinklus, J.Jewell citavo Newscientist.com.
Vokietijos tikslas – uždaryti
Ekspertai įsitikinę, kad didelę dalį branduolinės energetikos plėtros sudarys jau veikiančių atominių elektrinių (daugiausia Vakaruose) atnaujinimas ar veiklos pratęsimas. Po Fukušimos tragedijos tokie planai gali būti peržiūrėti.
Naujos AE kol kas planuojamos JAV (kalbama apie maždaug 20 naujų reaktorių), bet dar aktyviau ten pratęsiama veikiančių jėgainių veikla arba jos atnaujinamos.
435 – tiek branduolinių reaktorių šiuo metu veikia 30-tyje valstybių.
Praėjusią savaitę Brazilija pranešė atidedanti planus statyti naujas atomines elektrinės.
Vakarų Europoje nauji reaktoriai kol kas statomi Prancūzijoje (veikiančioje Framanvijo atominėje elektrinėje) ir Suomijoje (veikiančioje Olkiluoto atominėje elektrinėje).
Kai kuriose šalyse buvo prasidėjusios diskusijos dėl naujų branduolinių reaktorių, bet jos nevirto konkrečiais statybų planais. Kitos, pavyzdžiui, Švedija, ketina mažinti priklausomybę nuo atominės energetikos.
Reaguodama į nelaimę Fukušimoje, prieš metus Vokietija nusprendė aštuonių atominių elektrinių, tuo metu sustabdytų patikrinimui ar jau kurį laiką neveikusių dėl techninių problemų, nebepaleisti. Likusios 9 jėgainės turėtų būti uždarytos iki 2022 metų.
Bulgarai nerizikuos
Branduolinė energetika palankiau vertinama Rytų ir Vidurio Europoje. Tiesa, Bulgarija, kaip ir Lietuva turinti demontuoti nesaugia laikomą sovietinių laikų atominę elektrinę, atsisakė planų drauge su Rusija Belenėje prie Dunojaus statyti naują jėgainę.
Šalies premjeras Boiko Borisovas nurodė, kad nutraukti projektą privertė didžiulės išlaidos. Valstybė esą negali ateinančioms kartoms užkrauti kreditų grąžinimo naštos.
Anksčiau iš projekto pasitraukė Vokietijos bendrovė RWE, kuriai turėjo priklausyti 49 proc. akcijų. 2006 metų sutartyje su rusų įmone „Atomstroyexport“ buvo numatyta, kad statyba kainuos 4 mlrd. eurų, tačiau Vyriausybę konsultuojantis bankas HSBC paskaičiavo, kad suma būtų siekusi mažiausiai 10,35 mlrd. eurų, balandį pranešė portalas Novinite.com.
Kol kas siekį jau veikiančioje jėgainėje pastatyti daugiau reaktorių deklaruoja naujasis Rumunijos premjeras. Tačiau rumunus taip pat gali sustabdyti finansinės kliūtys, nes iš šio projekto jau pasitraukė keturi iš šešių investuotojų – stambūs Europos energetikos koncernai. Rumunams du nauji reaktoriai turėtų kainuoti apie 4 mlrd. eurų.
Atomas traukia rizikingas šalis
Naujos atominės elektrinės labiausiai tikėtinos reguliuojamose elektros rinkose, prognozuoja „Economist“. Atomas ypač vilioja trečiojo pasaulio šalis, kurios dažnai yra politiškai nestabilios, korumpuotos. Kai kurių galimybės pakelti finansinius, institucinius ir techninius branduolinių projektų iššūkius kelia abejonių.
Net jei šalis randa atliekamą maišą pinigų, pernelyg sunkia našta gali tapti technologijos. TATENA rekomenduoja, kad viena atominė jėgainė sudarytų tik 5-10 proc. viso elektros tinklo, šio tinklo pajėgumas siektų bent 10 GW arba jis apimtų kelias šalis ir leistų eksportuoti perteklinę energiją. Dar daugiau – saugiai valdyti atominę elektrinę reikia politinio stabilumo ir pakankamų institucinių gebėjimų, kartu būtinas tarptautinis palaikymas ir galimybė pritraukti papildomų privačių investicijų.
Reaguodama į nelaimę Fukušimoje, Vokietija nusprendė AE, sustabdytų patikrinimui ar jau kurį laiką neveikusių dėl techninių problemų, nebepaleisti.
Nepaisant besivystančių šalių susidomėjimo atomine energetika, trūksta jų pajėgumų ir motyvacijos analizės. Kai kurie ekspertai įspėja, kad taip išplitus branduolinėms medžiagoms kils nevaldomo jų platinimo rizika. Žurnalas „Foreign Policy“ jau prieš keletą metų įspėjo, kad dėl savo atominių siekių nerimą kelia Iranas, Šiaurės Korėja, Pakistanas, Rusija, Birma, Bangladešas, Kazachstanas, Venesuela, Jungtiniai Arabų Emyratai. Visos šios valstybės buvo tarp minėtųjų, prašiusių TATENA pagalbos.
Japonai eksportuos technologijas
Dar vienas reikšmingas aspektas – visuomenės parama branduolinei energetikai. Po ledinio dušo – Černobylio tragedijos – pora saugių dešimtmečių padėjo atkurti pasitikėjimą atominėmis elektrinėmis. Bet po žemės drebėjimo ir cunamio sukeltos avarijos Fukušimos atominėje elektrinėje Japonijoje kilo naujų abejonių dėl šios rūšies energijos.
Japonija pirmą kartą nuo 1970-ųjų liko be branduolinės energijos – remontui uždarytas vienintelis dar veikęs reaktorius Tomario atominėje elektrinėje šiaurinėje Hokaido saloje. Kiti po Fukušimos nelaimės patikrinimui sustabdyti reaktoriai iki šiol nepaleisti.
Pernai japonai ketino pradėti statyti tris naujus reaktorius, bet po avarijos šių planų atsisakyta. Dar 9 reaktorių, kurie turėjo pradėti veikti iki 2022 metų, ateitis neaiški. Pernai užsienio reikalų ministras Koichiro Genba pripažino, kad Japonija nepasiruošusi statyti naujas atomines elektrines, todėl reikėtų mažinti priklausomybę nuo atominės energijos. Premjeras Yoshihiko Noda pareiškė, kad japonų branduolinės technologijos yra paklausios kitose šalyse, todėl jos bus parduodamos. Savo atomines elektrines sustabdžiusiems japonams būtina ieškoti kitų rinkų, nes pastarąjį dešimtmetį jų branduolinių technologijų apyvarta kasmet siekė daugiau nei 500 mlrd. jenų (beveik 16 mlrd. Lt).
Vienu ryškiausių technologijų eksporto pavyzdžių turėtų tapti Japonijos koncerno „Hitachi“ investicija į Visagino atominę elektrinę Lietuvoje.
Kodėl prireikė atomo?
Pirmosios atominės jėgainės buvo pateisinamos poreikiu sumažinti smogą didmiesčiuose, taip pat siekiu gaminti pigesnę energiją.
Priešingai nei naftos ir dujų, urano rezervai atrodo gana gausūs. Jų turėtų pakakti mažiausiai šimtmečiui. Be to, uranas yra tolygiau geografiškai pasiskirstęs, nemažai jo randama išsivysčiusiose šalyse. Dėl šių ir kai kurių kitų priežasčių manoma, kad branduolinė energetika gali užtikrinti saugesnį energijos tiekimą. Šis klausimas ypač aktualus Lietuvai ir kitoms šalims, kurios turi nedaug savo iškastinio kuro, todėl yra priklausomos nuo importuojamos žaliavos ar energijos.
