Pinigai klimato kaitos stabdymo reikalams visų tokių konferencijų darbotvarkėse būdavo aukštai. Tačiau kodėl dabar tai tampa svarbiausia ir bene vienintele visiems be išimties rūpima tema COP’e? Ir ką iš tikrųjų reiškia šis raidžių junginys – NCQG? Tik technokratinį burtažodį, kurių ir taip be galo daug klimato kaitos debatuose, ar įsipareigojimą? Eilinę dūmų uždangą, slepiančią realių veiksmų trūkumą, ar šviesesnės ateities pažadą? Ši konferencija nurodys kryptį, kurios laikysis pasaulis ateinantį dešimtmetį, o tvirta Europos Sąjungos pozicija gali lemti, ar viskas neapsiribos tuščiomis frazėmis.
Milijardai ateičiai
Šių – 2024-ųjų – metų kalendoriai skaičiuoja paskutines metų savaites, todėl įtampa dėl NCQG auga. Artėja naujieji 2025-ieji, kurie brėžia ribą klimato finansų derybose. Šiemet ir kitąmet dar galioja 100 mlrd. JAV dolerių per metus pinigų pritraukimo klimato veiksmams, atsižvelgiant į besivystančių šalių poreikius ir prioritetus, tikslas, bet kas toliau? Tuštuma. Jei dėl naujo tikslo niekas nesusitars, šalių nesaistys jokie įpareigojimai, nebent „iš inercijos“ dar būtų prisirišta prie 100 milijardų.
Šis įsipareigojimas iš pradžių buvo nustatytas 2009 m., siekiant iki 2020 m. kasmet sutelkti 100 mlrd. JAV dolerių. Vėliau jis buvo pratęstas iki 2025 m. Regis, praėjus trylikai (!) metų po tikslo nustatymo, užpernai, pagaliau buvo suskaičiuota, kad klimato reikalams turtingoji Šiaurė skyrė (su tam tikromis išlygomis) bent jau apie 116 milijardų, taip pirmą kartą pasiekus ir viršijus „magišką“ 100 000 000 000 ribą.
Palyginimui: kitų metų biudžete Lietuvos valstybė ketina mokesčiais surinkti apie 15 mlrd. eurų; įvertinus nedidelį euro ir dolerio kurso skirtumą, galima sakyti, kad globaliai problemai spręsti beveik 200 šalių atstovaujantys delegatai susitarė surinkti maždaug šešis Lietuvos biudžetus.
Dar 2015 m. pagal Paryžiaus susitarimą šalys susitarė nustatyti naują kolektyvinį kiekybinį klimato kaitos finansavimo tikslą, kuris galios nuo 2025-ųjų, pradedant nuo 100 mlrd. USD per metus. Ši simbolinė riba suvokiama kaip visiška būtinybė, kaip tam tikros derybinės „grindys“. Indija bei kai kurios kitos valstybės kalba apie būtinybę mobilizuoti trilijoną, kartais net pasigirsta raginimai mobilizuoti 3-5 trilijonus dolerių.
Klimato teisingumo paieškos ir moralinė atsakomybė
Prieš pasipilant milijardų lietui, mes girdime vis daugiau kalbų apie „teisingą perėjimą“ ir „klimato teisingumą“. Bet kas tai yra? Esmė paprasta – turtingesnės šalys, kurios sukaupė savo gerovę per šimtmečius nesaikingo išteklių naudojimo, šiandien turi moralinę pareigą remti tas šalis, kurių įnašas į klimato kaitą buvo mažiausias, bet kurios patiria jos skaudžiausius padarinius.
Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) pabrėžia, kad kovos su klimato kaita finansavimas turi būti skiriamas ne tik siekiant mažinti anglies dioksido emisijas, bet ir siekiant padėti pažeidžiamiausiems atremti neišvengiamas klimato krizės pasekmes. Atstovaudamas Lietuvai šiame komitete, laimėjau garbingą paskyrimą: sukurti komiteto raportą (nuomonę) apie klimato finansus, visų pirma dėmesį skiriant NCQG deryboms.
Naujasis kolektyvinis kovos su klimato kaita finansavimo tikslas – tai siekis užtikrinti, kad finansavimas būtų orientuotas į tuos, kuriems labiausiai reikia pagalbos. Todėl EESRK remia idėją, kad šis finansavimas turi būti ne tik pakankamo dydžio, bet ir prieinamas bei skaidrus.
Jis turi būti be biurokratinių kliūčių, kad pinigai tikrai pasiektų vietines bendruomenes. Šiame kontekste „klimato teisingumas“ reiškia, kad finansinė parama būtų orientuota į bendruomenes ir šalis, kurios, nors ir nesukėlė klimato kaitos, jos padarinius patiria daug stipriau už kitas.
Reikia pabrėžti, jog tai nėra labdara ar malonė. Tai atsakomybė ir pripažinimas, kad tos šalys, kurios praeityje pelnėsi iš planetos resursų eksploatacijos, šiandien privalo investuoti į ateitį. Pažeidžiamoms šalims prisitaikyti prie klimato kaitos bus reikalingi šimtai milijardų dolerių per metus, tačiau realybė tokia, kad šiandieninė parama nesiekia net 5 proc. būtino lygio.
Pinigai kol kas byra į iškastinio kuro „katilą“
Toks sužlugęs prieš kelis dešimtmečius drąsiausio lietuviško verslo periodo bankelis viliodavo: „Reikia pinigų? Pinigų yra!“. Pinigų dabar, kaip ir tais praūžusiais 90-aisiais, yra… naftos versle!
Juk dabar trilijonais vis dar remiama iškastinio kuro pramonė, netgi naujų telkinių žvalgymas ir vystymas. Tarptautinio valiutos fondo specialistų skaičiavimu, pasaulis išleidžia trilijonus dolerių, subsidijuodamas taršiausią energijos šaltinį – iškastinį kurą. COP29 rėmuose turi būti sprendžiamas iškastinio kuro subsidijų klausimas. Nes jei ne čia ir ne dabar, tai kada ir kur?Kol naftininkai ir dujininkai puotauja, likęs pasaulis negali sau leisti investuoti į atsinaujinančius išteklius ir prisitaikymą. Šio paradokso klausimas turi būti išspręstas ir nedelsiant. EESRK aiškiai pasisako už subsidijų iškastiniam kurui palaipsnį, bet neišvengiamą panaikinimą, kuriant mechanizmus, kurie apsaugotų labiausiai pažeidžiamus žmones nuo kainų šoko. („Klimato reporteriai“ neseniai Lietuvos auditorijai pristatė vieną tokį suplanuotą europinį mechanizmą – Socialinį klimato fondą).
Siūlo naudoti specialias obligacijas
Tačiau vien politinės deklaracijos ir įsipareigojimai yra beverčiai, jei jie nėra įgyvendinami. Skolinimo mechanizmai ir rizikos mažinimo strategijos turi būti pritaikyti prie realių iššūkių, su kuriais susiduria besivystančios šalys. Taigi, minėtoje nuomonėje „Kovos su klimato kaita finansavimas. Naujos veiksmų gairės dideliems klimato srities užmojams ir darnaus vystymosi tikslams (DVT) įgyvendinti“ EESRK ragina kurti mišriojo finansavimo struktūras, kurios leistų pritraukti privačių investicijų, užtikrinant tvarumą.
O iki dugno prasiskolinusioms besivystančioms šalims turime pasiūlyti aiškią ir apčiuopiamą skolos mažinimo programą, kurią vykdydamos turtingosios didelės šalys bei tarptautinės organizacijos prisiimtų atsakomybę ir realiai imtųsi veiksmų gelbstint pažeidžiamas valstybes. Tokia skolų perfinansavimo schema, panaudojant su DVT susietas obligacijas, padėtų ir sustabdyti skolų verpetą, ir daugiau investuoti į ateities stabilumą.
Šiandien COP29 konferencijos iššūkis – ne nauji lozungai, bet tikros pastangos užtikrinti klimato teisingumą. Pinigai – tik įrankis, nes viską lemia bendradarbystės principas bei įkaitinto pasaulio valstybes ir žmones vienijanti vizija (arba, deja, jos trūkumas).
