Esate statistinis indėlininkas – jums per 50 metų, bankui patikėjote saugoti apie 5 tūkst. Lt indėlį. Galvodamas, kad tų pinigų gali bet kada prireikti, sausio mėnesį jūs pasidėjote indėlį santykinai trumpam laikotarpiui – vieneriems metams. Bankai už metų trukmės terminuotąjį indėlį litais siūlo nuo 0,3 iki 3,25 proc. palūkanas, o prognozuojama metinė infliacija – 3,4 proc. Tad 2013 metų sausį jūs būsite ne uždirbęs, o praradęs: priklausomai nuo to, kokį banką pasirinkote, už savo 5 tūkst. Lt galėsite nusipirkti jau tik maždaug 4844–4987 Lt vertės prekę ar paslaugą.
Bankams litų nereikia
Lietuva, nors nėra euro klubo narė, yra labai priklausoma nuo euro zonos. Europos centriniam bankui (ECB) sumažinus bazinę palūkanų normą iki 0,75 proc., rekordiškai krito ir paskolų, indėlių palūkanos. Pasistengta, kad žmonės, užuot taupę, keliautų į parduotuves ir skatintų ekonomiką.
 |
| Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Žygimantas Mauricas |
„ECB netiesiogiai skatina žmones skolintis, išlaidauti, o ne taupyti pinigus“, – „15min“ sakė banko „Nordea“ ekonomistas Žygimantas Mauricas.
Tuo metu šalyse, vykdančiose nepriklausomą pinigų politiką, indėlį padėjęs gyventojas gali nors iš dalies apsaugoti savo pinigus nuo infliacijos. „Nordea“ indėlininkas Švedijoje už metinį indėlį gauna 2,95 proc. palūkanų, o Lietuvoje beveik keturis kartus mažiau – 0,8 proc. SEB bankas Švedijoje siūlo 1,95 proc. palūkanų už metinį indėlį, o Lietuvoje – vos 0,3 proc.
Kodėl taip yra? „Tose šalyse centriniai bankai laiko didesnes bazines palūkanų normas (...) Bazinės palūkanų normos yra kaip dirigentas, kuris diktuoja sąlygas visoms komercinių bankų palūkanoms. Jeigu bazinės palūkanų normos yra mažos, tai ir kitos palūkanų normos bus mažos“, – aiškino Ž.Mauricas.
Todėl, kol, pavyzdžiui, lietuviai ir latviai nervinasi dėl mažėjančių savo santaupų, Lenkijos indėlininkai džiaugiasi maždaug 4 proc. metine grąža. Panašias palūkanas už metinį indėlį Lietuvoje gali pasiūlyti tik rizikingai investuojančios kredito unijos. Kiek didesnes palūkanas siūlo ir Lietuvos kapitalo bankai, tuo metu Skandinavijos šalių finansų institucijos už metinį indėlį siūlo iki 1 proc. prieaugį.
„Danske“ banko Finansų maklerio skyriaus vadovas Kęstutis Celiešius aiškina, kad bankams litų užtenka, todėl jie papildomai ir neskatina gyventojų, norinčių taupyti litais.
 |
| „Danske“ nuotr./Kęstutis Celiešius |
„Bankai skolinti litais dabar nelinkę. Pagrindinė bankų skolinimo valiuta yra eurai. Finansinėje sistemoje litų yra daug. Litai reikalingi, bet juos sunku pelningai įdarbinti. Didelės įmonės veikia pasaulinėje erdvėje ir gauna pajamas eurais, JAV doleriais, o litai daugiau vidinės rinkos, mažoms įmonėms. O jos yra rizikingesnės“, – kalbėjo K.Celiešius.
Tačiau, nepaisant to, kad indėlininkų santaupos sparčiai nyksta, į parduotuves jie neskuba – dėl neaiškios ekonomikos ateities vis dar yra linkę saugoti pinigus bankuose.
Šiuo metu komerciniuose bankuose esančių Lietuvos gyventojų indėlių suma siekia apie 48 mlrd. Lt.
Nori sutaupyti – išleisk
„Nei mūsų socialinė politika, nei valstybės galimybės negali užtikrinti tokios išmokos, kokios žmogus norėtų, jei patektų į bėdą“, – sakė SEB banko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė.
 |
| Andriaus Ufarto/BFL nuotr./Julita Varanauskienė |
Ji nemano, kad dėl mažėjančių indėlių palūkanų žmonės išlaidaus. Daugiausia žmonių Lietuvoje laiko indėlius iki 5 tūkst. Lt. Todėl, nors tokia taupymo forma ir yra nuostolinga, dėl kelių dešimčių litų siekiančių nuostolių gyventojai neskuba atsiimti pinigų iš bankų.
„Kam labiausiai skauda galvą dėl tų pinigų, tai, ko gero, tiems, kurių santaupos didesnės nei keliolika tūkstančių litų. Šie žmonės intensyviai ieško, kur galima būtų tuos pinigus padėti“, – sakė J.Varanauskienė.
Dalis didesnes santaupas turinčiųjų perka nekilnojamąjį turtą. Registrų centro duomenimis, rugpjūtį pastebimai išaugo sandorių skaičius – gyventojai per mėnesį nusipirko apie 8,5 tūkst. nekilnojamojo turto objektų (4,5 proc. daugiau, nei liepą).
„Nekilnojamąjį turtą perkantys žmonės neretu atveju išsiverčia be skolintų pinigų, naudoja savo turimas lėšas“, – sakė J.Varanauskienė.
Tačiau žmonės, turintys nedaug santaupų ir nerandantys geresnės taupyklės, nei indėlis, dažniausiai nedaro nieko.
„Žmogus gal ryžtasi pasirinkti ilgesnę indėlio trukmę arba investuoja į valstybės taupymo lakštus. Aišku, tie 2 proc. per metus yra maži, palyginti su 9 proc. anksčiau, tačiau yra geriau negu 1 proc. nesiekiančios palūkanos už metinį indėlį“, – teigė šeimos finansų ekspertė.
Kol kas indėlininkai masiškai iš bankų nebėga, tačiau daugelis ekonomistų prognozuoja, kad ECB dar mažins bazinę palūkanų normą, vadinasi, tikriausiai dar mažės ir indėlių palūkanos. Tokiu atveju indėlininkas, norintis patirti mažesnį nuostolį, turės ieškoti alternatyvų.
Banko „Finasta“ ekonomistės Rūtos Medaiskytės teigimu, labai tikėtina, kad indėlininkai rinksis nekilnojamąjį turtą.
„Kaip alternatyvą indėliams šiuo metu galima svarstyti kapitalo rinkos siūlomas finansines priemones (akcijos, obligacijos, investiciniai fondai) ar nekilnojamąjį turtą. Kapitalo rinka Lietuvoje ir toliau lieka mažai kam įprastu investavimo instrumentu, o kaip reikiant sumenkusios biržos apyvartos bei nepakankamas finansų rinkos pažinimas toliau liudija šių priemonių nenaudai“, – sakė R.Medaiskytė.
„Vienaip ar kitaip, taupymo era Lietuvoje kol kas dar nesibaigs. Tik svarbu, kad stagnacija neužsitęstų per ilgai ir gyventojai perdėm nekrūpčiotų nuo naujos krizės baubo“, – sakė ekonomistė.
Likvidumo spąstai
ECB mažina palūkanas, siekdamas paskatinti ekonomikos augimą, – pinga paskolos, krenta indėlių palūkanos, taigi, žmonės turėtų daugiau skolintis ir pirkti.
Tačiau daugelį Europos šalių kankina didelis nedarbas, o turinčius darbą gąsdina kalbos apie antrąją krizės bangą, tad gyventojai išlaidauti vengia. O valdžia išlaidauti nebegali – daugelio Europos šalių skola yra lygi arba viršija jų bendrąjį vidaus produktą (BVP).
„Niekas tokiomis aplinkybėmis išlaidauti nenori. (...) Kyla klausimas, ar nebalansuojame ties vadinamųjų likvidumo spąstų riba. Tai tokia ekonomikos būklė, kai palūkanų normos yra žemiausiame įmanomame lygyje, o ekonomikos dalyviai vis tiek nesiskolina, neskolina, nevartoja ir ekonomika neauga“, – sakė R.Medaiskytė.
Ekonomikos augimą paskatinti galėtų valdžios sektoriaus išlaidos, tačiau, ekonomistės teigimu, tai prieštarautų finansų tvarumo tikslams – augtų valstybės skola, didėtų biudžeto deficitas.
„Po tokių sudėtingų ankstesnių metų būtų tikrai apmaudu vėl apleisti fiskalinio stabilumo tikslą, ypač kai Lietuva nustatyto biudžeto deficito kriterijaus netenkina jau nuo 2008 metų“, – kalbėjo R.Medaiskytė.
Jos teigimu, kol nepagyvės pasaulio ekonomika, Lietuvos eksporto rinkos, tol šalies gyventojai būgštaus dėl ateities.
Šį straipsnį taip pat galite skaityti savaitraštyje „15min“.
