Taip nuspręsta užkirsti kelią žmonėms, norintiems perkelti savo sąskaitas į kitą šalį.
Kipro prezidentas Nicosas Anastasiadesas sakė, kad toks veiksmas buvo būtinas.
Nuspręsta, kad visi indėliai, viršijantys 100 tūkst. eurų, bus apmokestinti 9,9 proc. tarifu, mažesni indėliai – 6,75 proc. tarifu.
Tikimasi, kad toks reidas padės surinkti 5,8 mlrd. eurų. Briuselis Kiprui skirs 10 mlrd. eurų.
Finansų ekspertai aiškina, kad toks sprendimas sukrės visą euro zoną. Jei indėlininkai kitose šalyse bijo, kad panašiai gali atsitikti ir su jų pinigais, jie skubės atsiimti savo santaupų. Tai gali būti katastrofa bankams.
Ekonomistas Howardas Archeris sakė: „Tai yra labai neraminantis precedentas. Nors valdžia gali sakyti, kad tai tik vienkartinis atvejis, žmonės greičiausiai manys, kad taip bus pasielgta ir dar kartą.“
Panika jau nuvilnijo per Kiprą. Daugumoje bankomatų trūksta banknotų, nes žmonės iškart puolė gelbėti savo pinigų.
Kipro gyventoja Shirley Brooks nerimauja, kad gali prarasti 18,6 tūkst. eurų: „Aš esu labai pikta. Tai yra mūsų pensijos pinigai ir niekas anksčiau neįspėjo, kad taip gali atsitikti. Mes nesukėlėme ekonomikos problemų, todėl, manau, kad mes ir neturėtume už tai mokėti.“
Pirmadienis Kipre – šventinė diena. Taigi Kipro prezidentas turi dvi dienas įstatymui priimti. Tai yra, pasiimti pinigams iš indėlininkų sąskaitų.
Kaip kompensacija gyventojams gali būti pasiūlyta Kipro bankų akcijų.
„The Economist“: tai – didžiulė klaida
Leidinys pateikia tris priežastis, kodėl Kipro sprendimas yra klaidingas.
Visų pirma Kipras gali užkrėsti kitas euro zonos valstybes. Indėlininkai krizę išgyveno nenukentėję. Dabar jie įtraukti kaip laiduotojai, kurių teisė atgauti pinigus net ir sužlugus bankui, yra pažeidžiama.
Kaip pasielgs periferinių šalių gyventojai? Ar jie gali būti tikri, kad su jais nebus pasielgta taip, kaip elgiamasi su žmonėmis Kipre? Buvo sukurtas precedentas, kuris gali lemti labai žymų pinigų judėjimą. Jie greičiausiai bus perkelti ne į kitus bankus, bet išgryninti.
Kitas – teisingumo aspektas. Yra argumentų, leidžiančių panaudoti neapdraustų indėlininkų pinigus. Ir yra argumentų, kodėl Kipro bankų klientai turėtų būti kliudomi anksčiau, nei mokesčių mokėtojai bet kurioje kitoje šalyje. Tačiau, panašu, kad šiuo atveju nėra jokio argumento, dėl kurio, pavyzdžiui, Kipro senjorai galėtų būti paliekami nuošalėje. Nėra argumento neapmokestinti investicijų į šalies vertybinius popierius. Euro zona gali dangstyti tokią krizės kalbą, tačiau akivaizdu, kad tai nėra labai teisingas poelgis.
Paskutinė klaida – strateginė. Kipro sprendimas neturi sąryšio platesniame kontekste. Kelis mėnesius euro zonos krizė nekamavo. Tą labiausiai lėmė Europos centrinis bankas, pasiruošęs visada padėti. Europos centrinio banko pagalbos kaina – šalies dalyvavimas laidavimo programoje. Politinė tokio dalyvavimo kaina ką tik išaugo, taigi ir ECB saugumo tinklas atrodo plonesnis.
Laidavimo, arba krizės, programa Europą ir toliau stumia tolyn nuo institucinių reformų, kurios yra būtinos norint galutinai išspręsti krizę. Vietoje to, kad naudotų Europos stabilumo mechanizmą bankų rekapitalizacijai, taigi ir ryšių tarp bankų ir vyriausybių silpninimui, euro zona tęsia pinigų dalybas.