Šios srities profesionalai užtikrina, kad Lietuva dėl savo mažumo niekada nepasieks, kad jos rinkoje konkurencija veiktų tobulai, tačiau rinka gali keliauti efektyvios konkurencijos link. Lieka išsiaiškinti, ar yra norinčių, kad taip būtų?
Konkurentai nekonkuruoja
Moterims skirtuose žurnaluose jau kuris laikas akį rėžia kosmetikos reklamos, kuriose po trumpojo aprašo pateikiama kaina, o iš karto po ja – „ieškokite salonuose „Douglas“, „Kristiana“, „Sarma“.
„Kristiana“ ir „Douglas“ – didžiausi mažmeninės prekybos tinklai Lietuvoje. Todėl kai 2007-aisiais didžiausias Europos parfumerijos ir kosmetikos prekybos tinklas „Douglas Holding“ įkėlė koją į Lietuvą, įsigydamas „Baltic Cosmetic Holding“, kuriam priklausė kosmetikos ir parfumerijos parduotuvių tinklas „Sarma“, daugeliui džiaugsmas liejosi per kraštus: atėjo stiprus konkurentas, kuris turėtų paspausti beveik tuščioje rinkoje dirbusios „Kristianos“ kainas.
Tačiau netrukus džiūgautojai turėjo nusiraminti. Paaiškėjo, kad nemažai prekių yra iš to paties sandėlio – naujasis rinkos žaidėjas dalį produkcijos perka iš kosmetikos ir parfumerijos importuotojos „Fragrances International“, kuri priklauso tam pačiam savininkui, kaip ir „Kristiana“.
„Bendros reklamos nedarome, o logotipai gali atsirasti viename makete, kai tiekėjai nurodo, kur galima įsigyti tam tikrų prekių“, – tokią sinergiją aiškina „Douglas LT“ rinkodaros projektų vadovė Jurga Kulickaitė. Ji pripažįsta, kad „Douglas“ nesistengia su „Kristiana“ konkuruoti kainomis ir džiaugiasi, kad pastaroji – taip pat ne.
Didmenininkai, jos teigimu, jokių sąlygų kainoms nekelia, tačiau jie gali pateikti rekomenduojamą kainą. „Mes su „Kristiana“ konkuruojame išskirtiniais prekių ženklais, aptarnavimu, paslaugomis, atliekame rankų procedūras, makiažus, odos tyrimus, investuojame į darbuotojų mokymus, kad galėtume profesionaliai konsultuoti klientus“, – konkuravimo Lietuvos rinkoje būdus vardija J.Kulickaitė.
Veiklos Lietuvoje pradžioje iš „Fragrances International“ perkamos prekės sudarė daugiau nei trečdalį „Douglas“ asortimento, tačiau dabar šios apimtys sumenkusios, be to, dalį prekės ženklų tinklas atsiveža iš Vokietijos.
Geras pavyzdys – mobilusis ryšys
„Jeigu klausiate, ar du konkurentai rinkoje jau yra tikroji konkurencija, tai atsakymas paprastas – jeigu tie du konkurentai yra nusiteikę konkuruoti, tai tokia konkurencija gali būti efektyvi“, – užtikrina buvęs Konkurencijos tarybos pirmininkas, advokatų kontoros „Glimstedt“ konkurencijos patarėju dirbantis Rimantas Stanikūnas.
Vienas ryškiausių pavyzdžių Lietuvoje – mobiliųjų telekomunikacijų rinka. Lietuviai, palyginti su kitomis šalimis, už mobiliojo ryšio paslaugas moka gana mažai ir gauna kokybiškas paslaugas. „Lietuva dabar turi mažiausias judriojo ryšio paslaugų kainas Europoje“, – tvirtina „Bitės“ generalinio direktoriaus pavaduotojas klientams Chrisas Robbinsas.
Priežastis – visi operatoriai siūlo tą pačią prekę ir paslaugas per tuos pačius tinklus ir tose pačiose judriojo ryšio veikimo zonose. O prekių rinkoje, Ch.Robbinso teigimu, konkurencija yra agresyvi, ir kainos krenta žemyn. Jo manymu, vienintelis skirtumas tarp operatorių – klientų aptarnavimas.
Perdėtas optimizmas?
Pasak D.Stanikūno, viskas priklauso tik nuo rinkos dalyvių: ar jie nori, ar nenori konkuruoti. Kai nenori, naujas žaidėjas tiesiog prisitaiko prie rinkos, pirkėjui leisdamas suprasti, kad laukti esminių permainų kainų fronte – bergždžias reikalas.
 |
| Nuotr. iš asmeninio albumo/„Tobulos konkurencijos Lietuvoje tikrai nėra, tačiau esama konkurencija juda efektyvumo link“, – sako advokatų kontoros „Glimstedt“ konkurencijos patarėjas R.Stanikūnas. |
Taip yra ir dujų rinkoje, kai vienintelei dujų tiekėjai „Gazprom“ už dujas mokame vieną didžiausių kainų Europoje, todėl kasmet, palyginti net ir su Latvija bei Estija, už dujas permokame 400–500 mln. Lt.
Energetikos ministras Arvydas Sekmokas už šildymą neišgalinčius susimokėti lietuvius ramina, kad padėtis iš esmės ims keistis, kai dujų rinkoje atsiras antrasis veikėjas – Suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas. Jis veiklą turėtų pradėti 2014 metų pabaigoje, o dujos, anot ministro, turėtų atpigti trečdaliu.
Lietuva per metus sunaudoja apie 3 mlrd. kub.m rusiškų dujų. Žadama, kad per SGD terminalą bus tiekiama ne mažiau kaip 25 proc. šaliai reikalingų dujų. Taigi, dujų rinkoje po poros metų turėsime jau du žaidėjus, tačiau jau dabar aišku, kad pagal planuojamus tiekti dujų kiekius, jie nebus lygiaverčiai.
„SGD terminalas yra reikalingas tam, kad darytų spaudimą „Lietuvos dujoms“, kurios, atsiradus konkurencijai, negalės didinti dujų kainų. Tačiau šis spaudimas nebus labai jau didelis, nes SGD terminalas negalės aprūpinti dujomis visos Lietuvos“, – pastebi D.Stanikūnas.
Mažmeninės prekybos maisto produktais rinkoje jau dabar turime 4 didžiuosius prekybos tinklus, tačiau dėl to maisto kainos nemažėja.
Todėl, pavyzdžiui, „Lietuvos dujos“ ir toliau gali išlikti šios rinkos lyderiu. D.Stanikūnas mano, kad tikėtis, jog per SGD tiekiamų dujų kaina bus iš esmės mažesnė, būtų klaida, nes terminalo niekas nesiruošia dotuoti.
Vilniaus universiteto politologijos lektorius Romas Švedas į SGD termino projektą ragina žvelgti „plačiau ir strategiškiau“. Jis aiškina, kad terminalas ir siekis atskirti magistralinius dujotiekius nuo tiekimo veiklos yra ledą laužiančios iniciatyvos: „Konkurencija bus tik tada, kai trijų Baltijos šalių dujų sistemoje atsiras alternatyvios kilmės dujų. Kai kas svarsto, kad pirmieji dujų projektai gali būti ekonomiškai neatsiperkantys. Tačiau, kol nebus naujų projektų, nebus dujų rinkos.“
R.Švedo tvirtinimu, šie atskiri projektai yra tik priemonė, kuri padės sukurti regioninę Baltijos šalių dujų rinką. O šioji vėliau turi būti integruota į Šiaurės šalių ir žemyninės Europos rinkas.
Ligos priežastis – oligopolija
„Lietuva, kurioje yra 3 mln. gyventojų, turi mažą vartojimo rinką, o joje – tik keletą gamintojų. Dėl to čia neateina kiti gamintojai arba paslaugų teikėjai – jiems čia tiesiog per ankšta. Tokioje erdvėje atsiranda didelė tikimybė, kad kai yra mažai konkurentų, jie gali susitarti“, – aiškina D.Stanikūnas, kodėl Lietuva niekada neprilygs Lenkijai ar Vokietijai.
Pavyzdžiui, keturi didžiausi mažmeninės prekybos tinklai Lietuvoje užima apie 80 proc. mažmeninės prekybos maisto produktais rinkos. Tokia statistika yra ir Skandinavijoje bei kitose Europos šalyse.
Lietuvoje mažos konkurencijos problemą paaštrina ir tai, kad didžiųjų tinklų plėtros metais jiems buvo leista kurtis miestų centruose. O šie, gaudami didesnes nuolaidas iš tiekėjų, sugebėjo išstumti smulkias maisto prekių parduotuves. Todėl daugelyje pasaulio šalių didieji prekybos centrai yra už miestų ribų.
Kita vertus, D.Stanikūno teigimu, to paties produkto kaina prekybos tinkluose negali smarkiai skirtis, nes jo savikaina yra ta pati, o antkainiai – panašūs: „Yra labai sunku įrodyti, kada rinkos dalyvių veiksmai yra suderinti arba sudarytas kartelinis susitarimas, o kada kainų augimą lemia vadinamieji paraleliniai veiksmai. Pavyzdžiui, rinkos lyderis pakėlė kainą, tai jam iš paskos seka ir kiti. Riba tarp tokių paralelinių veiksmų ir kartelio yra labai subtili, todėl įrodinėti yra labai sudėtinga.“
Jis sako, kad nereikia tikėtis, jog mažoje rinkoje turėsime tobulą konkurenciją. Iš esmės Lietuvos rinka yra oligopolinė ir Konkurencijos tarybos priedermė yra rūpintis, kad ta oligopolinė rinka nelinktų link susitarimų ir konkurencijos įstatymų pažeidimų.
„Konkurencijos teorijoje egzistuoja tokia samprata, kaip tobula konkurencija. Jai būtini trys elementai – rinka turi būti didelė, joje turi būti daug gamintojų ir daug vartotojų“, – primena D.Stanikūnas. Be to, tokioje rinkoje turi būti visiškai laisvas kelias importuojamai konkurencijai. Ir, žinoma, tokia rinka turi būti skaidri.
„Efektyvią konkurenciją pasiekti galima, tačiau tam reikia nemažai laiko, be to, visi valdžios bei konkurencijos politikos formuotojai šį darbą turi dirbti kartu“, – apibendrina D.Stanikūnas.
Lenkų ir vokiečių rojus
Mažmeninės prekybos maisto produktais rinkoje, skirtingai nei dujų sektoriuje, jau dabar turime keturis didžiuosius prekybos tinklus, tačiau dėl to maisto kainos nemažėja.
Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius neseniai išpoškino, kad Lietuvoje kiaušiniai brangsta todėl, kad nėra mažų kainų prekybos tinklo „Lidl“, o pieno ir mėsos gaminių kainos auga dėl to, kad didieji prekybos tinklai tarpusavyje nekonkuruoja. O šie dėl kylančių kainų kaltina gamintojus.
„Lenkijoje daugelis maisto produktų mažmeninėje prekyboje kainuoja tiek, kiek Lietuvoje didmenomis. Be to, net tai, kas Lietuvoje vadinama „pigu“, neprilygsta lenkiškoms kainoms“, – argumentuoja prekybininkai.
Kylančios kainos vidaus rinkoje visada skatina importą. Todėl jau netrukus gali nutikti taip, kad į Lenkiją apsipirkti važinės ne tik žmonės, bet ir patys prekybos tinklai – dalį maisto produktų jie tiesiog importuos.
Lenkijoje seniai jau veikia tokie tarptautinio kalibro žaidėjai, kaip „Carefour“, „Metro“, „Lidl“, „Tesco“, „Kaufland“. Lenkai taip pat turi sėkmingą mažmeninės prekybos tinklą „Biedronka“, kuris šiomis dienomis atidaro 2000-ąją savo parduotuvę Lenkijoje. Vien šio tinklo parduotuvių skaičius rodo, kad jis vilioja pirkėjus mažesnėmis kainomis.
„Biedronka“ atstovai neseniai lankėsi Lietuvoje, o į namus išsivežė šūsnį informacijos apie mūsų mažmeninės prekybos rinką ir konkurencinę aplinką.
Vokiečiai nuolat pabrėžia, kad jų šalyje maisto prekės yra vienos pigiausių Europoje. Hanoveryje vien mažų kainų prekybos tinklų yra daugiau nei didžiųjų Lietuvoje: tai – „Aldi“, „Lidl“, „Penny“, „Netto“, „Norma“. Vokiečiai žino, kad šiose parduotuvėse visada ras pigių prekių, parduodamų tiesiog iš kartoninių dėžių ir ne su gamintojo prekės ženklais.
Pigesnių savaitės prekių sąrašas čia skelbiamas jau savaitgalį, todėl pirkėjai iš anksto žino, kur ir ką pigiau galės tą savaitę pirkti. Naujas kainas ir kitus pasiūlymus prekybos tinklai skelbia ir nemokamuose savaitraščiuose. Jaunimas atidžiai seka žurnalus, susijusius su mažmenine prekyba, ir iš jų karposi kuponus, taip pat suteikiančius nuolaidas maisto produktams.
