Galbūt prisimenate iš Beno Steino istorijos mokytojo filme „Ferriso Buellerio atostogos“, o galbūt ir ne, Kongresas, siekdamas „sušvelninti Didžiosios depresijos padarinius“, 1930 m. Smoot-Hawley tarifų įstatymu padidino muitus.
„Ar tai pasiteisino?“ B.Steinas paklausė klasės. „Kas nors? Ar kas nors žino, koks buvo poveikis? Nepadėjo, ir Jungtinės Valstijos dar giliau nugrimzdo į Didžiąją depresiją.“
D.Trumpas trečiadienį laikėsi priešingos nuomonės, sakydamas amerikiečiams, kad jei tik Kongresas būtų laikęsis tarifų, Didžioji depresija „būtų buvusi visai kitokia istorija“.
„Turime XX a. prezidentą XXI a. ekonomikoje, kuris nori mus sugrąžinti į XIX a.“, – „X“ rašė Dartmuto ekonomikos profesorius Douglasas Irwinas.
D.Irvinas yra kelių knygų autorius, įskaitant „Susidūrimas dėl prekybos: „JAV prekybos politikos istorija“. CNN su juo kalbėjosi pernai, kai jis surengė žurnalistui greitąjį JAV muitų istorijos kursą, kuris beveik nepanašus į tai, ką trečiadienį amerikiečiams pasakė D.Trumpas.
Štai kaip D.Trumpas apibūdino istoriją, papildydamas ją tam tikru kontekstu.
„Nuo 1789 iki 1913 m. mes buvome muitų šalimi, o Jungtinės Valstijos proporcingai buvo turtingiausios, kokios tik kada nors yra buvusios.“
D.Trumpas nepasakė, ką turi omenyje sakydamas „proporcingai turtingiausios“, tačiau pagal bet kurį standartinį žodžio „turtas“ apibrėžimą jis neturi tvirto pagrindo.
Pagal skaičius JAV šiandien yra itin turtinga šalis, kaip „Fox Business“ laidoje aiškino buvęs senatorius respublikonas Patas Toomey, kuris sugriovė D.Trumpo muitų tarifų planą.
„Dėl visų šių diskusijų apie tai, kaip smarkiai buvome išnaudojami ir apiplėšinėjami, ir kaip tai buvo baisu, na, mes esame didžiausia pasaulio ekonomika, turinti keturis procentus pasaulio gyventojų“, – sakė P.Toomey. „Mes turime 25 proc. pasaulio ekonomikos produkcijos. Esame didžiausi žemės ūkio produktų eksportuotojai pasaulyje. Mes – mūsų gamyba, vidaus gamyba yra pasiekusi visų laikų aukštumas. Ją vykdome su mažesniu darbuotojų skaičiumi, daugiausia dėl to, kad automatizavimas leido tai daryti daug produktyviau.“
Amerikiečiai yra pasiturintys pagal pragyvenimo lygį. Dauguma žmonių šiandien turi vidaus tualetus, oro kondicionierius, gali naudotis moderniomis maisto prekių parduotuvėmis, skiepais ir kišenėje nešiojasi superkompiuterį. Anuomet beveik niekas neturėjo nė vieno iš šių dalykų.
Nebuvo „Medicare“ programos (panašiausios į europietišką valstybinę draudimo sistemą, skirtos nepasiturintiems ir išėjusiems į pensiją – aut.) ar socialinės apsaugos, todėl vyresnio amžiaus žmonės buvo palikti pasirūpinti savimi tokiu lygiu, kokio šiuolaikiniai amerikiečiai nesuprastų.
„1880-aisiais jie įsteigė komisiją, kuri turėjo nuspręsti, ką daryti su didžiulėmis surinktomis pinigų sumomis. Mes taip greitai surinkome tiek daug pinigų, kad nežinojome, ką su jais daryti. Argi tai ne puiki problema?“, – kalbėjo D.Trumpas.
Neaišku, apie kokią komisiją kalba D.Trumpas. 1883 m. prezidento Česterio A.Artūro vadovaujama tarifų komisija rekomendavo mažinti muitus, tačiau Kongresas į tai neatsižvelgė. Pagal Konstituciją už muitus atsako Kongresas, tačiau įstatymų leidėjai per daugelį metų didelę dalį šių įgaliojimų perdavė prezidentui.
1880-ųjų metų perteklius tikriausiai labiau susijęs su tuo, kad vyriausybė buvo daug mažesnė. Tokių dalykų, kaip „Medicare“ ir socialinė apsauga, kurie šiandien yra didžiausi JAV mokesčių mokėtojai, dar nebuvo, o JAV kariuomenė, kuri yra didžiausia diskrecinio finansavimo gavėja, buvo tik nedidelė dalis to, kas yra dabar.
D.Trumpas taip pat liaupsino prezidentą Williamą McKinley, kuris, prieš tapdamas prezidentu, stūmė W.McKinley tarifą, kuriuo 1890-aisiais Kongresas padidino muitus. Rinkėjai manė, kad tarifas buvo naudingas turtingiesiems, o respublikonai vėliau prarado Atstovų Rūmus per vieną didžiausių valdžios pasikeitimų JAV istorijoje.
Stanfordo profesorius emeritas Richardas White'as, kalbėdamas apie aukso amžių, man sakė, kad XIX a. šalis ir dabartinė šalis turi struktūrinių skirtumų, dėl kurių tokius palyginimus atlikti labai sunku.
„Vienas iš dalykų, kuriuos bandė padaryti W.McKinley ir respublikonai, buvo tarifų didinimas, siekiant sumažinti federalinį deficitą, kad tarifai būtų tokie dideli, jog sumažintų mokesčių pajamas, nes jie iš tikrųjų nerimavo dėl defliacijos, kuri artėjo įvedus aukso standartą“, – sakė R.White'as.
„Dabar mūsų situacija visai kitokia, nes dabar turime didelį deficitą ir mintis, kad tarifas atneš pajamų, tikrai nepasiteisins“, – pridūrė R.White'as.
1880 m. JAV sparčiai industrializavosi, o daugelis kitų šalių, kurios šiandien industrializuojasi, tuo keliu dar nebuvo nuėjusios.
D.Trumpas sakė: „Tada 1913 m. dėl žmonijai nežinomų priežasčių jie nustatė pajamų mokestį, kad ne užsienio šalys, o piliečiai pradėtų mokėti pinigus, reikalingus mūsų vyriausybei išlaikyti.“
Pajamų mokesčio priežastys gana paprastos. Nacionalinio archyvo duomenimis, Kongresas bandė įvesti pajamų mokestį anksčiau, kai bandė sumažinti tarifus. Tačiau Aukščiausiasis Teismas panaikino pajamų mokestį. Anksčiau JAV istorijoje pajamų mokestis buvo laikinai įvestas siekiant sumokėti už Pilietinį karą. Konstitucijos pataisai priimti reikia trijų ketvirtadalių valstijų sutikimo, taigi tai buvo tuometinės daugumos valia.
D.Trumpas dažnai sako, kad užsienio šalys moka muitus. Tai netiesa. Juos moka JAV importuotojai, bet iš tikrųjų sumoka JAV vartotojai ir įmonės.
„Tada 1929 m. viskas labai staigiai baigėsi Didžiąja depresija, ir to niekada nebūtų buvę, jei jie būtų likę prie muitų politikos. Istorija būtų buvusi daug kitokia“, – aiškino D.Trumpas.
Jis tikriausiai turi omenyje minėtą Smoot-Hawley tarifų įstatymą, priimtą netrukus po 1929 m. biržos griūties, teigia Nacionalinis archyvas, kuris pažymi, kad istorikai ginčijasi, kokį vaidmenį Smoot-Hawley tarifas ar jau įvesti tarifai atliko sukeliant ar gilinant Didžiąją depresiją.
