Europos politikai dėmesio nestinga. Politinės peripetijos dėmesį prikausto visur ir visada. Apie Europos ekonomiką, deja, to nepasakytum. Ekonomikos reikalams dėmesio skiriama kur kas mažiau. O be reikalo. Atidžiau pažvelgę į tai, kas vyksta Europos ekonomikoje, ko gero, pamatytume nemažai jos atsigavimo ženklų. Nors ir tingiai, nors ir netolygiai, bet Europos ekonomika įsivažiuoja.
Straipsnio autorius primena, kad praėjusiais metais euro zonos ekonomika paaugo 1,7 proc. Tai yra kiek mažiau, negu tais pačiais metais pavyko pasiekti Jungtinei Karalystei – 1,8 proc., tačiau daugiau nei Jungtinėms Amerikos Valstijoms – 1,6 proc. Dėl šių skaičių dar veikiausiai kils įvairių diskusijų, bet tokia jau ta praktika. Esmė vis tiek yra aiški – Europos ekonomika auga labai panašiai kaip JAV ir Jungtinės Karalystės.
Dvi Europos sėkmės istorijos pusės
Kaip bus šiemet, kol kas neaišku. Tačiau Europos Komisija mano (kad ir kiek tokios prognozės būtų pranašiškos), jog šiemet euro zonos ekonomika augs 1,7 proc., t. y. kiek sparčiau negu, tos pačios Europos Komisijos nuomone, Jungtinės Karalystės. Jungtinėms Valstijoms prognozuojama kiek šviesesnė ekonominė ateitis – 2,5 proc., tačiau, atsižvelgiant į tam tikrus neaiškumus, didelio skirtumo greičiausiai nebus.
Europos sėkmės istorijoje vis tiktai esama dviejų pusių: yra ir labai gerų dalykų, tačiau yra ir visai prastų. Trumpai tariant, šiaurei sekasi, pietums – nevisai.
Vokietija toliau kuria darbo vietas – ne tik sau, bet ir likusiai Europos daliai. Skandinavija gyvena gerai. Nyderlandai ir Airija – irgi gerai. Pastaruoju metu ir Prancūzijos ekonomikoje pastebimas šioks toks pakilimas – nedarbo lygis įsitvirtinęs žemiau 10 proc. ribos, kelią pamažu skinasi pagrindinio pretendento į prezidentus Emmanuelio Macrono siūlytos reformos. Prieš kelias dienas jis užsiminė sieksiąs mažinti valstybės išlaidas ir imsiąsis darbo rinkos reformų.
Pasak H.McRae, labiausiai stebina atotrūkis tarp Ispanijos ir Italijos. Ispanija, panašu, šiemet atkakliai sieks tapti sparčiausiai augančia ekonomika tarp didesniųjų euro zonos šalių – jos ekonomika šiais metais gali ūgtelti maždaug 2,5 proc. O štai Italijai prognozuojamas vos 0,7 proc. augimas, ir tai, kaip manoma, bus mažiausias augimo rodiklis visoje euro zonoje.
Štai Ispanija, gerokai reformavusi darbo rinką, sėkmingai didina užimtumą. Nors, autoriaus pastebėjimu, nedarbas šioje šalyje tebėra didžiulė problema – vos žemiau 19 proc. ribos. Tuo metu Italijos ekonomika ne ką tepaaugo nuo pat euro įvedimo 1999-aisiais. Dėl su tuo susijusių priežasčių nemaža dalis kvalifikuotų jaunų specialistų išvyksta laimės ieškoti svetur, o nerimas dėl to, kad šaliai niekada nebepavyks padengti nuolat didėjančios valstybės skolos, tik stiprėja.
Italijos ekonomika ne ką tepaaugo nuo pat euro įvedimo 1999-aisiais.
Apie Graikijos problemas kalbėta daug ir garsiai. Ir nors šiuo metu vyksta pakartotinės derybos dėl šalies skolos, jų baigtis gana miglota. Nepaisant to, egzistencinę grėsmę Europai kelia ne Graikija, o Italija. Santykinai nedidelę Graikiją Europa, labai norėdama, dar sugebėtų išpirkti, o Italija – didelė.
Dabartinės ECB politikos poveikis gana keistas
Svarbu ne tai, kad nuo 2008 m. euro zonos ekonomika augo lėčiau negu JAV ar Jungtinės Karalystės. Svarbiausia, kad dabar jos augimas yra visai patenkinamas.
Kodėl? H.McRae teigimu, jei reikėtų pateikti vienintelį atsakymą, ko gero jis būtų toks: matyt pasiteisino Europos Centrinio Banko (ECB) nustatyta itin laisva pinigų politika. Ilgalaikis nulinių arba net neigiamų palūkanų normų taikymas kartu su kiekybinio švelninimo priemonėmis privertė žmones elgtis gana keistai, pavyzdžiui, Švedijoje, siekdami kiek užsidirbti, žmonės suskubo kuo anksčiau susimokėti mokesčius, ir dar gerokai daugiau, nei priklauso. Švedija nėra euro zonos narė, tačiau oficialiai nustatyta šios šalies palūkanų norma yra neigiama – kad krona pernelyg neatitoltų nuo euro. Kita vertus, už permokėtus mokesčius Švedija moka 0,6 proc. dydžio palūkanas. Taigi, užuot tenkinęsi nulinėmis bankų palūkanomis, švedai verčiau permoka mokesčius ir taip iš valstybės susižeria bent šį tą.
Esama ir kitų nukrypimų nuo normų, todėl gali būti, kad dar šiais metais ECB nuspręs griežtinti savo politiką. H.McRae įsitikinimu, tai daryti, be kita ko, spaus ir Vokietija. Vasario mėnesį infliacija Vokietijoje siekė 2,2 proc. – tai aukščiausias rodiklis per ketverius su puse metų ir tai daugiau nei reikalauja ECB – „arti, bet neviršijant 2 proc.“
Vis dėlto likusi Europos dalis veikiausiai reikalaus, kad ECB politika ir toliau išliktų kokia buvusi. Nuo pat euro įvedimo buvo akivaizdu, kad Vokietijai reikalingos aukštesnės palūkanų normos, o Ispanijai ir Italijai (ir, žinoma, Graikijai) – ne. Palūkanų normos, kurias nustato ECB, deja, vienodos visai daugialypei ekonominei erdvei.
Susitvarkyti su Europos Sąjungoje vykstančiais pokyčiais lengva tikrai nebus. Jau vien Europos Komisija savo baltojoje knygoje pristatė penkis galimus Europos ateities scenarijus. Prasti Graikijos ir Italijos rezultatai irgi lems Europai nemažų ilgalaikių sunkumų. Tačiau nepaisant viso to, dabartiniai žemyninės Europos ekonominės veiklos rezultatai visai neblogi. Panašu, teigia H.McRae, kad per artimiausius kelis mėnesius jie dar labiau pagerės.
