Mokslininkė Agnė Kajackaitė, pasitelkdama atliktus eksperimentus, sako, kad priežasčių, kodėl moterys mažiau veržiasi ant scenos, kol kas negali paaiškinti ir akademinė bendruomenė, tačiau jų ieškoti ir bandyti spręsti, yra bandoma. Tiesa, abu pažymi, kad lyčių disbalansas scenoje – ne Lietuvos fenomenas – tokia pati situacija dažna ir kitose pasaulio valstybėse.
Tikrųjų priežasčių nepaaiškina net mokslas
Fenomeną, kodėl moterys mažiau linkusios kalbėti ant scenos, 2020-aisiais bandė suprasti keturi Kalabrijos universiteto mokslininkai, atlikę eksperimentą.
„Jie pasiūlė studentams paruošti prezentaciją už papildomą balą prie egzamino. Viena grupė gavo pasiūlymą ją pristatyti tik prieš dėstytoją. Šiuo atveju 40 proc. tiek vyrų, tiek moterų sutiko atlikti užduotį. O štai kita eksperimentinė grupė turėjo šią prezentaciją pristatyti 100-ui žmonių – tai yra visam kursui.
Vyrų, sutikusių atlikti užduotį, skaičius liko toks pats, tačiau su moterimis situacija jau kitokia – jai pasiryžo vos 20 proc. Tyrėjai į galimus veiksnius įtraukė asmenines savybes – polinkį rizikuoti, pasitikėjimą savimi ir kitas, tačiau nerado jokio ryšio tarp jų ir nenoro pristatyti. Net ir labiausiai savimi pasitikinčios moterys nenorėjo pristatyti savo darbo prieš didelį skaičių žmonių“, – pasakoja mokslininkė, žmogaus elgsenos ekonomikos mokslų daktarė A.Kajackaitė.
Tad, anot A.Kajackaitės, kokios priežastys gali lemti moterų nenorą kalbėti ant scenos, mokslininkai sutartinai paaiškinti kol kas negali, mat trūksta šia tema atliktų tyrimų.
A.Kajackaitė dalijasi ir dar vienu – 2022 m. Nyderlanduose įsikūrusio Tinbergeno universiteto mokslininkų atliktu eksperimentu, kuris tyrė, ar pinigai yra pakankama motyvacija žmonėms kalbėti prieš publiką.
Panašu, kad net pinigai neskatina žmonių noro prezentuoti.
„Šie mokslininkai atliko tyrimą laboratorijoje. Žmonės galėjo pasirinkti, ar nori už eksperimentą gauti daugiau pinigų, paskaitę trumpą pranešimą laboratorijoje prieš 20 žmonių. Jeigu studentas sutinka, už dalyvavimą eksperimente gauna 40 eurų, jeigu nesutinka – perpus mažiau.
Ir daugelis žmonių – tiek vyrai, tiek moterys – pasirinko mažiau pinigų, kad tik nereikėtų pristatyti pranešimo. Tad, panašu, kad net pinigai neskatina žmonių noro prezentuoti. Nors, tiesa, tai būdinga tiek vyrams, tiek moterims, bent jau kiek parodė šis eksperimentas“, – apie tyrimo rezultatus kalba mokslininkė.
Skirtumus tarp moterų ir vyrų sukuriame patys
Galima pagalvoti, kad skaityti pranešimus konferencijose tiesiog dažniau kviečiami vyrai, tačiau, D.Baltrušaičio teigimu, taip nėra. Esą nors pastaruoju metu vis daugiau konferencijų dalyvių išreiškia norą ant scenos matyti daugiau pranešėjų moterų, pasirodo, jos pačios į sceną visai nesiveržia. Verslo psichologas pabrėžia, kad taip pat negalima sakyti, jog vyrai natūraliai geriau kalba viešai nei moterys, tačiau tai gali būti užkoduota vaikystėje.
„Berniukai dažnai vis dar auginami taip, tarsi jie turi daugiau ką pasakyti ir privalo norėti tai daryti. Tai, žinoma, atsiliepia ir jų kasdienybėje. O tai, kad mergaites augina tarsi kuklesnes, santūresnes, matome ir kviesdami jas kalbėti konferencijose. Vienos moterys ieško dingsčių, kad atsisakytų kvietimo, o kitos pasidalina abejonėmis, kad jos nėra pakankamai įdomios, unikalios ir neturi ką pasakyti. Tuo metu vyrai tarsi labiau pasitiki savimi – mažiau gilinasi, ar istorija unikali – tiesiog eina ir dalijasi“, – pasakoja pašnekovas.
Tokį požiūrį, anot verslo psichologo, labai lengva įdiegti, jei vaikus auginame, taip, kaip neva „priimtina“ lyčiai – leidžiame žaisti tik stereotipinius žaidimus ir diegiame mąstymą, kad vieni dalykai galimi tik mergaitėms, kiti – tik berniukams.
„Ankstyvame amžiuje vaikai mąsto praktiškai vienodai – lytis nelemia nieko. Tai, kad vaikas – berniukas – nereiškia, kad jis labiau norės žaisti mašinėlėmis ar kareivėliais. Tas pats ir su mergaitėmis – tai nereiškia, kad jas domins tik lėlės. Tai, kas juos domins, priklauso nuo to, ką jiems duos tėvai – ar leis išbandyti skirtingus dalykus, ar įspraus į gajų stereotipų rėmus. Nuo mažens reikia diegti, kad vaikas gali būti bet kuo, puoselėti jo pasitikėjimą savimi ir leisti susidurti su skirtingomis patirtimis“, – teigia verslo psichologas.
Daugiau vadovių – daugiau pranešėjų?
Dažniausiai konferencijų scenose galima išvysti žmones, sukaupusius ilgametę, sėkmingą darbo patirtį, ir tikrus savo srities ekspertus, neretai – užimančius aukštas vadovaujančias pareigas. Tačiau tokiose pozicijose vis dar dažniau dirba ne moterys, o būtent vyrai. Anot A.Kajackaitės, lyčių nelygybė vadovaujamose pozicijose neabejotinai gali lemti ir mažesnį moterų pranešėjų skaičių konferencijose.
Berniukai dažnai vis dar auginami taip, tarsi jie turi daugiau ką pasakyti ir privalo norėti tai daryti.
„Kalbant apie vidurinės grandies vadovus, atotrūkis nėra toks didelis – jas užima tiek vyrai, tiek moterys. Tačiau jei kalbame apie aukščiausio lygio vadovų pozicijas, moterys jas užima kur kas rečiau nei vyrai. Tai galime paaiškinti keliais aspektais. Vienas jų – diskriminacija, bet ši priežastis, laimei, darosi vis retesnė. Kita – moterims vis dar sunkiau kopti karjeros laiptais.
Jos atlieka daug neapmokamų užduočių namuose, kurios suvalgo daug laiko, tačiau nelemia progreso darbe. Na, ir žinoma, prie viso to prisideda vaikų priežiūra. Tad organizacijos turėtų atsižvelgti į tokias gyvenimo aplinkybes ir užtikrinti, kad mamos turėtų lankstesnes sąlygas – taip joms atsivertų platesnės galimybės užimti aukštesnes pozicijas“, – aiškina pašnekovė ir priduria, kad vis dar mažesnį skaičių vadovaujamas pareigas užimančių moterų neabejotinai lemia ir D.Baltrušaičio paminėti berniukų ir mergaičių auklėjimo skirtumai.
Nereikia dirbtinės pusiausvyros
Tad ar įmanoma kaip nors paskatinti moteris dažniau kalbėti ant scenos? Anot D.Baltrušaičio, pirmiausia įmonių ir įvairių organizacijų vadovai turėtų dažniau ir daugiau moterims suteikti pozityvaus grįžtamojo ryšio, kuris jas ne tik motyvuos, bet ir padidins pasitikėjimą savimi. Tokiu būdu vadovai gali paskatinti darbuotojas moteris ne tik siekti karjeros aukštumų, bet ir drąsiau dalintis savąja patirtimi konferencijų scenose.
Jis priduria, kad kalbėdami apie problemą, jog konferencijų scenose trūksta moterų pranešėjų, visgi turime išlaikyti ir sveiką protą.
„Galime matyti, kad konferencijų organizacijų rengėjai darosi vis labiau sąmoningi, o kartu ir jaučia spaudimą iš auditorijos, todėl stengiasi, jog vyrų ir moterų pranešėjų santykis konferencijos būtų lygus. Tačiau natūralaus balanso kol kas dažniau pasiekti nepavyksta. Šioje vietoje kviesčiau nepersistengti – negalima kurti dirbtinės pusiausvyros ar įvesti kažkokias pranešėjų kvotas. Jeigu moteris išties nenori lipti ant scenos, tai ir nereikia jos versti, nes pranešimas nebus autentiškas, o ši patirtis jos nepaskatins to daryti dažniau“, – aiškina specialistas.
Anot D.Baltrušaičio, efektyvesnis šios problemos būdas – sveikas vadovų požiūris į darbuotojas moteris. Esą svarbu ne tik teikti pozityvų grįžtamąjį ryšį, bet ir užtikrinti, kad moterys turėtų lygias galimybes su vyrais užimti aukštas vadovaujamas pozicijas.
A.Kajackaitė, kuri ir pati bus viena iš birželį vyksiančios EBIT vadovų konferencijos pranešėjų, svarsto, kad padėti drąsiau žengti į sceną galėtų ir finansinis paskatinimas.
„Nors mano nupasakotas atliktas tyrimas parodė, kad pinigai neskatina noro prezentuoti, visgi manau, kad realiame pasaulyje jie gali motyvuoti profesionalus lipti ant scenos, tačiau tik tada, kai jų suma yra ne tik reikšminga, bet ir siūloma laiku. „Kai žmogų kviečia pristatyti pranešimą konferencijoje ir klausia: „Ar nori?“, žmogus gali sakyti „Gal ne“. Bet jeigu pinigus pasiūlysi prieš tai, o jų suma bus nemaža, tai galbūt ir daugiau žmonių, tarp jų – ir moterų – sutiks lipti ant scenos, nes prezentavimas – išties sudėtingas darbas, kuriam reikia skirti laiko ir energijos“, – svarsto ji.
