– Kaip vertinate Vyriausybės priemones kovoje su kainų didėjimu? Dalį jų turės prisiimti Konkurencijos taryba.
– Pagal esamą reguliavimą Vyriausybė, kaip akcininkė, galėtų daryti tiesioginę įtaką tik savo valdomų įmonių kainoms. Tuo tarpu maisto produktų rinka veikia rinkos sąlygomis. Vyriausybės įtaka maisto produktų kainoms gali būti tik netiesioginė, tai yra per konkurencijos skatinimą ar ribojimą reguliavimu. Taigi, valdžios planai dėl rinkos kainų gali būti vienokie, tačiau rinka padiktuos savo tiesas.
Kai kurios priemonės yra ant teisėtumo ribos. Pavyzdžiui, kainų skaidrumas, – mano J.Šovienė.
Kai kurios priemonės yra ant teisėtumo ribos. Pavyzdžiui, kainų skaidrumas. Priklausomai, kaip bus įgyvendinta, tai gali turėti priešingas pasekmes konkurencijai. Mažmeninės prekybos rinka yra koncentruota.
– Skelbiama, kad prekybos tinklai kainas skelbs tam skirtame portale, kur vartotojai galės palyginti. Ar čia viskas gerai su konkurencijos teise?
– Individualizuotų kainų skelbimas tokioje rinkoje gali suveikti kaip nuoroda, kokio kainų lygio laikytis rinkos dalyviams. Tai veiktų kaip kartelis, tik ne rinkos dalyvių rankomis. Jeigu tokia priemonė būtų nustatyta ne įstatymu, o poįstatyminiu aktu, rinkos dalyviai, jo laikydamiesi, rizikuotų pažeisti Konkurencijos įstatymą. Su tokių reikalavimų nustatymu įstatyme būtų kebliau.
Bet rizika pažeisti ES teisės normas, draudžiančias konkurenciją ribojančius susitarimus, vis tiek išlieka.
– Daugiausiai dėmesio sulaukė vadinamųjų vaučerių idėja, kurią sukritikavo dalis prekybininkų, net prezidentūra. Ar kuponai galėtų paskatinti konkurenciją, sumažinti kainas?
– Vaučeriai gali būti vertinami kaip valstybės pagalba tam tikroms įmonėms. Tai reiktų suderinti su Europos Komisija. Tik svarbu nepamiršti, kad valstybės pagalbos tikslas nėra ją suteikti, jos tikslas – paskatinti įmones imtis visuomenei naudingų iniciatyvų, kurių jos nesiimtų rinkos sąlygomis.
O ar vaučeriai paskatintų konkurenciją, abejoju, nes prekybos tinklai su mažom parduotuvėlėmis „ant kampo“ nekonkuruoja. Tai daugiau propagandinė, socialinė priemonė su, tikėtina, itin sudėtingu ir brangiu administravimo mechanizmu. Galima būtų sugalvoti paprastesnių, mažiau valstybei kainuojančių paramos priemonių. Bet gal jos nebūtų tokios patrauklios tam tikrai rinkėjų grupei.
Patirtis rodo, kad valstybės kišimasis į rinką konkurencijos nedidina, o priešingai – ją riboja. Iš kur gausime tuos vaučerius? Jie gi nekrenta iš dangaus. Juk tai yra mūsų visų mokesčių mokėtojų pinigai.
– Dar viena valdžios naujovė – Konkurencijos taryba turės tiesiogiai kištis į tiekėjų ir prekybininkų sutartis, kurios taps tipinėmis. Galbūt tai padės stabdyti produktų brangimą?
– Priemonės, reguliuojančios tiekėjų ir prekybos tinklų santykius, nėra susijusios su kainų mažinimu. Tai yra labiau verslo santykių kultūros puoselėjimas. Žinant, kad kultūra – brangus dalykas, tai gali veikti priešingai – didinti kainas.
Prekybos tinklai naudojasi savo rinkos galia tiekėjų atžvilgiu, juos spaudžia, dėl to spaudimo gauna palankesnę kainą. O ar ta nauda pasidalinama su vartotojais, priklauso jau nuo prekybos tinklų konkurencijos, o ne santykių su tiekėjais.
Ribojant tinklų derybinę galią bei didinant tiekėjų gaunamą dalį, vartotojai negali tikėtis mažesnių kainų. Bet gal tai lems atlyginimų didėjimą. Reikia skaičiuoti, vertinti, pagaliau, žinoti, kokio tikslo iš tiesų siekiama reguliavimu.
– Bet kaip konkrečiai įsivaizduojate, kaip tikrinsite tas sutartis – juk jus tai įpareigos Vyriausybė?
– Sunkiai. Bet sunkus darbas nėra problema, jeigu jis yra prasmingas. O jeigu ne?
Didesnę problemą matau dėl nepagrįstai sukuriamų visuomenės lūkesčių. Šiuo metu viešai skelbiama, kad Konkurencijos tarybai bus suteikti visi įrankiai, ir ji sureguliuos, t. y. sumažins kainas. Tačiau tai neįmanoma, nes kainas gali sureguliuoti tik konkurencija. Tokių argumentų paranku negirdėti kai kuriems politikams, nes jiems bus lengva surasti kaltuosius, kurie esą yra atsakingi, bet nieko nepadarė.
– Biurokratinę naštą smulkiajam verslui taip pat žadama mažinti. Gal tai gali sumažinti kainas ir padidinti konkurenciją tarp prekybininkų?
– Priemonės, siūlančios sumažinti administracinę naštą smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams, yra teigiamas dalykas, gali paskatinti konkurenciją, naujų žaidėjų atėjimą į rinką, nišinių verslų bei naujų darbo vietų kūrimąsi. Tačiau tai nesprendžia keliamos problemos – paskatinti prekybos tinklų konkurenciją ir sumažinti kainas. Čia imamasi priešingų žingsnių – siūloma griežtinti reguliavimą ir didinti administracinę naštą. O visa tai paprastai atgraso naujus žaidėjus nuo įėjimo į rinką ir yra palanku rinkos senbuviams.
– Pasigirdo ketinimai tikrinti, ar prekybos tinklai, didžiosios parduotuvės teisėtai naudoja šalia esančią žemę, kur parkuojami pirkėjų automobiliai. Kaip tai, jūsų nuomone, gali būti susiję su kainų mažinimu?
– Siūlymai dėl valstybinės žemės ir turto efektyvaus naudojimo yra teigiamas dalykas, tačiau ne naujas. Konkurencijos taryba ne kartą siūlė panaikinti įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose numatytas išimtis, kurios suteikia teisę valstybės valdomą turtą įsigyti ar naudoti ūkinei veiklai ne konkurso būdu.
Siūlėme valstybės turtą ūkinei veiklai suteikti tik rinkos sąlygomis, skelbiant viešus, skaidrius, nediskriminacinius konkursus. Jau senokai norėtųsi proveržio šioje srityje. Tik kaip tai susiję su maisto kainomis, nežinia.
– Panašu, kad jums gerokai padaugės darbo. Konkurencijos tarybai siūloma perleisti daugiau funkcijų, pavyzdžiui, ieškoti nesąžiningų verslo tarpusavio santykių apraiškų – kokių funkcijų tarybai trūksta šiuo metu?
– Viena kita KT pasiūlyta nuostata yra įtraukta. Tai yra gerai. Bet tai su kainų mažinimu nieko bendro neturi. Mano nuomone, trūksta ne funkcijų, o priemonių. Ir bendro suvokimo apie Konkurencijos tarybos misiją.
Trūksta neigiamos vartotojų reakcijos po KT išaiškintų konkurencijos teisės pažeidimų: „Dalyvavai kartelyje? Vadinasi, mus apvogei, dėl to mes iš tavęs metus nepirksime.“ „Ribojai konkurenciją vidaus sandoriais mūsų rajone? Mes tavęs nerinksime“. Norisi, kad įmonės, pažeidžiančios konkurenciją, ir valdžia, savo sprendimais ribojanti konkurenciją, rizikuotų prarasti reputaciją.
Nereikia pamiršti ir to, kad prekybos tinklo rinkos dalis atspindi jį pasirinkusių vartotojų dalį. Vartotojai gali rinktis žemesnes kainas siūlančius tinklus, taip rinkos dalyvius skatindami konkuruoti ir mažinti kainas. Tačiau, jeigu vartotojai apsipirkimo vietą renkasi pagal artimumą, gražumą, tai tinklai ir bus suinteresuoti ne mažinti kainas, o didinti parduotuvių skaičių, investuoti į išvaizdą, kas didina kaštus ir atitinkamai – kainas.
– Kaip vertinate tai, kad prekybininkams iš tiekėjų bus draudžiama reikalauti nuolaidų, jei dėl to nesusitarta raštu?
– Kadangi tai susiję ne su konkurencijos skatinimu, o su tiekėjų ir prekybos centrų santykiais ir tiekėjų, kaip silpnesnės derybinės šalies, saugojimu, reiktų klausti pačių tiekėjų.
Konkurencijos taryba jau daug metų kartoja, kad siūlomos rinkos reguliavimo priemonės projekto rengėjas privalo atlikti poveikio konkurencijai vertinimą, – tą numato Vyriausybės teisės aktų rengimo metodika ir geroji EBPO šalių praktika.
– Kaip vertinate premjero patarėjo Skirmanto Malinausko viešai mestus kaltinimus, kad verslas bijo kreiptis į Konkurencijos tarybą, nes po to skundas nuteka prekybininkams?
– Tokias aukštas pareigas užimančiam asmeniui nedera švaistytis kaltinimais, nepagrįstais jokiais įrodymais. Tai daro žalą KT reputacijai ir visai valstybės tarnybai.
– Tai kaip spręsti kainų didėjimo problemą? Kaip sukurti tą didesnę konkurenciją, apie kurią kalba valdžia ir pirkėjai?
– Problemas reikia spręsti ten, kur jų iš tiesų yra, o ne dirbtinai kurti ir spręsti. Tai monopoliniai sektoriai ir sektoriai, kuriuose veikia valstybės ar savivaldybių valdomos įmonės.
Pavyzdžiui, kelių sektorius, atliekų surinkimas, šilumos energijos gamyba, viešosios paslaugos, keleivių vežimas, sveikatos priežiūros paslaugos. Ir visur kitur, kur valstybė įsitraukusi į verslininko vaidmenį, – baseinai, cirkas, maitinimo paslaugos ir pan.
Problemų užtektinai sektoriuose, kuriuose valstybė nustato konkretų ūkio subjektų skaičių. Pavyzdys – notarai, antstoliai. Ir dar viena labai plati probleminė sritis – sektoriai, kuriuose valstybė yra pirkėja. Kalbu apie viešuosius pirkimus. Susitvarkykim, tikrai naudos bus tiek kiekvienam vartotojui, tiek visai valstybės ekonomikai.
