KTU EVF mokslininkų grupė, vadovaujama profesoriaus Ryčio Krušinsko ir sudaryta iš Rasos Norvaišienės, Jurgitos Stankevičienės, Jurgitos Bruneckienės, Jono Rapsikevičiaus ir Ramintos Benetytės tyrime „Lietuvos įmonių finansinio atsparumo ekonominiam COVID-19 šokui ir skirtingų ekonominių veiklų nuostolių vertinimas“ išanalizavo šalies įmonių ketvirtinius finansinius duomenis.
Leido įžvelgti paraleles
Mokslininkai rėmėsi Lietuvos statistikos departamento 2005 m. I ketv.–2020 m. II ketv. duomenimis, o tyrimo metu atlikti skirtingi analizės pjūviai, kurie leido įžvelgti į kaitos tendencijas ne tik visu vertinimo laikotarpiu, tačiau ir atskirai išskiriant ekonominio šoko laikotarpį 2008–2009 m. bei paskutiniuoju vertinimo laikotarpiu bendrus rezultatus koregavusias tendencijas.
Pasak tyrėjų, tyrimų, susijusių su pandemijos sukeltos krizės poveikiu įmonių finansams, kol kas yra nedaug. Viena iš priežasčių tokiai situacijai – ribotas prieinamumas prie įmonių finansinių duomenų, kadangi pastarieji apibendrinti ir teikiami tik tam tikru periodiškumu.
Pasaulyje tyrėjams greičiausiai prieinami yra biržos bendrovių finansiniai rezultatai, todėl anksčiausiai galima analizuoti pandemijos poveikį būtent joms, jų finansinei būklei, akcijų kainoms.
Visgi, Lietuvos atveju, biržos bendrovių imtis yra santykinai nedidelė, o pačios įmonės savo veiklos dydžiu tik sąlyginai atspindi bendrąją Lietuvos situaciją. Taip pat pandemijos sukelto ekonominio šoko palyginimas su kitomis finansinėmis-ekonominėmis krizėmis (dažniausiai su 2008 m. pasauline finansų krize) leidžia ieškoti tam tikrų paralelių, geriau pažinti reiškinį, identifikuoti krizės specifiškumą, mokytis ateičiai.
Tyrimuose, kurie analizuoja trumpalaikių krizių poveikį, (pandemija taip pat laikytina trumpalaike krize) dėmesys yra skiriamas pelningumui bei jo pokyčiams, tačiau daugiausiai koncentruojamasi į gerokai svarbesnį tokiam laikmečiui aspektą – likvidumą ir jo pokyčius trumpuoju laikotarpiu. O likvidumo vertinimas apima ir tokius dalykus, kaip pajamų mažėjimo tempai, einamosios išlaidos, ištekliai, būtini likvidumo problemos sprendimui, prieinamumas, valstybės siūloma pagalba.
Smuko apgyvendinimas, kilo NT operacijos
Per pastaruosius 15 metų Lietuvoje vidutinis veiklos pelningumas pagal visas ekonominės veiklos rūšis ir sukuriamą bendrą rezultatą siekė 4,95 proc.
Pasak mokslininkų, tenka pripažinti, kad ši reikšmė yra labai priklausanti nuo dominuojančių sektorių svorių skaičiavimuose. Įprasta, kad tokiuose sektoriuose veiklos pelningumas yra santykinai mažesnis už bendrą vidurkį: didmeninė ir mažmeninė prekyba (3,27 proc.); statyba (3,54 proc.) ar elektros, dujų, garo tiekimas ir oro kondicionavimas (3,15 proc.).
Šie pelningumo rodikliai keletu kartų skyrėsi, lyginant su aukščiausius rezultatus rodžiusiomis ekonominėmis veiklos rūšimis: nekilnojamojo turto operacijos (23,37 proc.); informacija ir ryšiai (12,47 proc.); kasyba ir karjerų eksploatavimas (14,29 proc.).
Pabandžius tą patį veiklos pelningumą analizuoti 2008–2009 m. laikotarpiu, gauti rezultatai atspindėjo kiek kitokias tendencijas su kaip kuriomis reikšmių korekcijomis.
Vidutinis veiklos pelningumas per visas ekonominės veiklos rūšis siekė beveik per pus mažiau – 2,90 proc. Žemiausi rezultatai buvo gauti analizuojant elektros, dujų, garo tiekimas ir oro kondicionavimo ( – 4,75 proc.), meninės, pramoginės ir poilsio organizavimo (-3,06 proc.) bei apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų (-0,75 proc.) veiklas.
Tuo tarpu 2008–2009 m. kriziniu laikotarpiu geriausius veiklos pelningumo rezultatus demonstravo nekilnojamojo turto operacijų (16,04 proc.), kasybos ir karjerų eksploatavimo (12,96 proc.), informacijos ir ryšių (12,04 proc.) ekonominės veiklos.
Ir nors 2020 m. II ketv. bendri įmonių veiklos pelningumo rezultatai karantino laikotarpiu yra gan neblogi – veiklos pelningumas šį ketvirtį siekė 6,08 proc., nuostolį ir žemiausius rezultatus rodė apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų (-10,21 proc.), meninės, pramoginės ir poilsio organizavimo (-3,34 proc.) bei žmonių sveikatos priežiūros ir socialinio darbo (-0,18 proc.) veiklos, o aukščiausius rezultatus – nekilnojamojo turto operacijų veikla (26,83 proc.).
Tad veiklos pelningumo atžvilgiu, tarp abiejų krizinių laikotarpių galima įžvelgti panašumų, tiek neigiamai, tiek ir teigiamai įtakojančių atitinkamas ekonomines veiklas. Be abejonės, 2020 m. rezultatams, kurie vis dar yra santykinai negausūs, įtakos gali daryti ir prieš tai keletą laikotarpių gerėjusi ekonominė būklė šalyje, ketvirtinių duomenų sezoniškumas.
Išmokome praėjusios krizės pamokas
Analizuojant įmonių einamąjį likvidumą (galimybes trumpalaikiu turtu padengti trumpalaikius įsipareigojimus) 2020 m. II ketv. šis rodiklis siekė saugią 1,65 ribą.
Jeigu vertinti pastarųjų 15 metų visų ekonominių veiklų šalies rodiklio vidutinę reikšmę, ji buvo 1,52 , o kriziniu 2008–2009 m. laikotarpiu – 1,47. Aukščiausios šio rodiklio reikšmės COVID-19 pandemijos karantino metu siekė 2,08–2,35 ribas, tokiuose sektoriuose kaip miškininkystės ir žuvininkystės, statybos, kasybos ir karjerų eksploatavimo, o žemiausios – elektros, dujų, garo tiekimas ir oro kondicionavimo, administracinėje ir aptarnavimo veiklose (1,09–1,11). O tuo tarpu 2008–2009 m. labiausiai pažeidžiamos ir šio rodiklio atžvilgiu buvo meninė, pramoginė ir poilsio organizavimo (0,84) bei apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų (0,96) veiklos.
Visgi, ką parodė absoliutaus likvidumo (skaičiuojamo pinigų ir jų ekvivalentų sumą dalinant iš trumpalaikių įsipareigojimų) rodiklio analizė – COVID-19 pandemijos akivaizdoje įmonės buvo linkusios kaupti grynuosius pinigus.
Galbūt tai buvo pamokos iš ankstesnių patirčių, galbūt trumpalaikis efektas tikintis greito išėjimo iš pandemijos, tačiau absoliutaus likvidumo rodiklio apibendrinta vidutinė reikšmė Lietuvoje 2020 II ketv. pagal visas ekonominės veiklos rūšis siekė 0,39, kai tuo tarpu 2008–2009 m. tik 0,13.
Tuo tarpu šis rodiklis viršijo „1” ribą 2020 II ketv. ir toje pačioje meninėje, pramoginėje ir poilsio organizavimo (1,09) ir švietimo (1,14) veiklose. Artimas „1” buvo žmonių sveikatos priežiūros ir socialinio darbo (0,98), bei miškininkystės ir žuvininkystės (0,92) veiklose. O tuo tarpu palyginimui: didmeninės ir mažmeninės prekybos veikloje siekė 0,24, o apdirbamojoje gamyboje – 0,47.
Ryškių pokyčių nėra
Lyginant 2008–2009 m. krizę ir 2020 m. II ketv. duomenis, galima būtų teigti, jog pinigų apyvartos ciklai įmonėse bendrai Lietuvoje ilgėjo nuo 42 iki 47 dienų.
Be jokios abejonės, skirtinguose sektoriuose ši kaita buvo kitokia, tačiau pvz. apdirbamojoje gamyboje 2008–2009 m. rodiklis siekė 42 dienas, tuo tarpu 2020 m. II ketv. – 59 d. Atitinakmų laikotarpių didmeninės ir mažmeninės prekybos rodikliai yra 36 d. ir 51 d., nekilnojamojo turto operacijų – 52 d. ir 95 d.
Ryškių drastiškų pokyčių ekonominėse veiklose vertinant ir vidutinį pirkėjų skolų apmokėjimo laiką bendrai šalies mastu nėra stebima.
Šio rodiklio reikšmė 2020 m. II ketv. nedaug kinta vidutinio 40 d. laikotarpio ribose. O kai kuriuose sektoriuose COVID – 19 karantino laikotarpiu, stebimas netgi spartesnis pirkėjų skolų padengimo laikas, pvz. statybos ekonominėje veikloje pastarųjų 15 metų rodiklio vidurkis yra 84 d., 2008 – 2009 m. šis rodiklis augo iki 104 d., o 2020 m. II ketv. rodiklio reikšmė – 66 d.
Pandemijos įtaka – įvairialypė
Skaičiuojant įsiskolinimo koeficientą, kaip visų mokėtinų sumų ir įsipareigojimų santykį su turtu, bendrai šalies mastu per pastaruosius 15 metų jo vidurkis buvo 0,41, o kriziniais laikotarpiais nežymiai augo iki 0,43 ribos. Ir tai parodo, kad šalies įmonės sugeba rasti vidinių šaltinių nedidinant savo įsiskolinimų lygio.
Tiesa ir tai, kad atskiruose sektoriuose per analizuotas krizes buvo priešingų tendencijų. Vėlgi, analizuojant 2008–2009 m. duomenis ir 2020 m. II ketv. rodiklių rezultatus, įmonės sąlyginai daugiau skolinosi ankstesnės krizės metu, kuri ir buvo savo trukme ilgesnė.
2008–2009 m. įsiskolinimo koeficientas siekė 0,6–0,69 tokiose ekonominėse veiklose kaip apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų, didmeninės ir mažmeninės prekybos, statybos, žmonių sveikatos priežiūros ir socialinio darbo.
O tuo tarpu 2020 m. II ketv. 0,63 riba pasiekta buvo administracinėje ir aptarnavimo veikloje, ir artimos 0,6 ribai rodiklio reikšmės buvo tose pačiose apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų, didmeninės ir mažmeninės prekybos, statybos, žmonių sveikatos priežiūros ir socialinio darbo veiklose.
Taigi, COVID-19 įtaka įmonių finansinei būklei gana įvairialypė, tačiau didžiausią riziką pandemijos sukeltas ekonominis šokas įvairių tyrimų duomenimis kelia įmonių likvidumui, mokumui bei jų veiklos tęstinumui.
Priklauso nuo finansinio atsparumo
Be to, ši įtaka yra itin stipriai veikiama tiek galimų tolimesnės socio-ekonominės sistemos raidos scenarijų, sąlygotų pandemijos plitimo, tiek valstybių sprendimų, reaguojant į pandemijos sukeltus padarinius bei siekiant juos sušvelninti.
Savo ruožtu, įmonių veiklos tęstinumo galimybės priklauso nuo jų finansinio atsparumo. Tad, jau dabar vertinant ir bandant numatyti, kokio mąsto bus COVID-19 pandemijos poveikis įmonių finansinei būklei, galimą įžvelgti tam tikrų panašumų su 2008–2009 m. krize. Visgi matosi ir išmoktos pamokos, atsargiau didinant savo skolas, akumuliuojant finansinius išteklius, padedančius trumpuoju laikotarpiu atsilaikyti ir ieškoti galimų sprendinių, jeigu poveikis bus ilgesnis.
KTU mokslininkų grupė, vadovaujama prof. Ryčio Krušinsko, tyrimą vykdo įgyvendinant mokslo projektą ,,Lietuvos įmonių finansinio atsparumo ekonominiam COVID-19 šokui ir skirtingų ekonominių veiklų nuostolių vertinimas“. Finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-COV-20-18.
