Estijoje sukurtas realių ir fiktyvių įmonių tinklas, skirtas tvarkyti tokių darbuotojų dokumentams – nominaliai ukrainiečiai pasamdomi Lenkijos įmonių, o tuomet jie būna „išsiunčiami“ į šią Baltijos valstybę iki trijų mėnesių laikotarpiui, nustatė OCCRP tyrimas.
Atvykę darbuotojai gali uždirbti daugiau nei namuose, tačiau iš tiesų juos išnaudoja įmonės – tenka dirbti daugiau valandų ir už mažesnę algą nei Estijos minimalus atlyginimas užsienio darbuotojams. Kai kada kompanijos išnyksta apskritai nesumokėjusios.
Skaičiuojama, kad Lenkija vien praėjusiais metais išdavė apie 900 tūkstančių vizų ukrainiečiams. Dar žinoma kaip „D Viza“, tai yra dokumentas, suteikiantis galimybę dirbti Lenkijoje vienerius metus, o į bet kurią Šengeno erdvės valstybę tokį darbuotoją galima išsiųsti trims mėnesiams.
Lenkijoje klesti fiktyvios įmonės, kurios nedaro nieko, tik ima mokesčius už išrašomus dokumentus, kuriais žada įdarbinti užsienio darbuotojus, parodė Lenkijos Aukščiausios audito tarnybos ataskaita.
Turėdami tokį dokumentą, imigrantai gali lengvai atvykti į Estiją ar kitas Šengeno zonos valstybes. Jose imigrantai gali praleisti gerokai daugiau laiko, nei leidžia jų dokumentai. Kai kuriais atvejais darbuotojai į Estiją vyksta apskritai nekomandiruojami, taip jie lieka nematomi vietos institucijoms.
„Schemos įvairiose šalyse skiriasi priklausomai nuo vietos taisyklių. Manau, kad pagrindinė priežastis, kodėl tokios schemos naudojamos, tai yra prievolių, mokesčių vengimas, taip pat vengimas mokėti oficialų atlyginimą“, – aiškina Estijos policijos ir pasienio apsaugos valdybos Asmens tapatybės ir statuso biuro ekspertė Liis Valk. Anot jos, Estijoje samdomi „Lenkijos“ darbuotojai leidžia sumažinti darbo išlaidas.
Vienas iš tokių imigrantų, Ruslanas Batovskyi’s, 2018 m. vasarą nusipirko Lenkijos „D vizą“ per Ukrainos agentūrą – kainavo apie 100 eurų. Vyras tikėjosi, kad galės susirasti geriau apmokamą darbą kur nors ES. Jis žinojo, kad elgiasi pusiau legaliai, tačiau manė, kad buvo verta imtis rizikos.
Atsiliepęs į Estijos įdarbinimo agentūros „Goodstaff“ skelbimą, jis buvo greitai nusiųstas į nutolusį šiaurinį Tapos miestą – čia dirbo automobilių dalių gamykloje. Darbas truko po 12 valandų per dieną, mokant 5 eurus už valandą.
Tačiau pernai „ Goodstaff“ mokami atlyginimai ėmė vėluoti, o galiausiai agentūra apskritai nustojo juos mokėti. Vyras neatgavo 2300 eurų ir liko įstrigęs Estijoje
„Goodstaff“ nuo pat jo atvykimo į Estiją niekuomet už jį kaip Lenkijos darbuotoją nemokėjo mokesčių – Estijoje vyras buvo be sveikatos ir socialinės apsaugos.
Lenkiškas kelias
Lenkija duris imigrantams atvėrė 2006 metais, siekdama sumažinti darbuotojų trūkumą žemės ūkio sektoriuje. Iš pradžių atvyko tik nedideli imigrantų srautai. Tačiau lūžis įvyko Rusijai aneksavus Krymą 2014-aisiais – atvykėlių srautas pašoko 200 tūkstančiais per metus.
Popierių šūsnyse paskendę konsuliniai darbuotojai ėmė ieškoti būdų palengvinti savo darbą. Audito ataskaita rodo, kad vidutinis vizos paraiškos nagrinėjimas tetrukdavo 2-4 minutes – tiek laiko vos pakanka patikrinti, ar visi laukeliai užpildyti.
Ataskaitoje minima, kad atvira Lenkijos imigracijos sistema Ukrainos gyventojams itin išnaudojama, ir tai leidžia imigrantams į Šengeno zoną atvykti dėl kitokių tikslų, nei deklaruojamas darbas Lenkijoje.
Pastaraisiais metais, 72 proc. ukrainiečių, kurie kreipėsi dėl vizos Lenkijoje, taip niekuomet neatėjo į darbą toje kompanijoje, kuri žadėjo juos įdarbinti. 90 proc. ukrainiečių nebuvo įregistruoti Lenkijos sveikatos apsaugos sistemoje, rodo auditas. Auditoriai taip pat atrado, kad 40 proc. ukrainiečius įdarbinusių bendrovių apskritai neegzistuoja – negauna jokių pajamų. Viena įmonė savo buveinės adresą užregistravo netgi autobuso stotelėje.
R.Batovskyi’o atveju, Ukrainos agentūra turėjo ryšių su Lenkijos įmone, kuri išdavė ketinimų deklaraciją. Jo lenkiška viza buvo susieta su fiktyviu gamyklos pažadu įdarbinti. R.Batovskyi’s negalėjo prisiminti savo „darbdavio“ pavadinimo ar netgi miesto, kuriame jis turėjo dirbti pagal dokumentus – jis išvyko į Estiją.
2018 metais Lenkija sugriežtino imigracijos sistemą, priversdama įmones registruoti atvykstančius darbuotojus į atskirą duomenų bazę. Tuo pat metu Estija supaprastino savas procedūras, siekiant paskatinti darbuotojus ir darbdavius kreiptis dėl vizos tiesiogiai. Virš 9500 ukrainiečių pernai kreipėsi dėl vizos Estijoje, palyginimui, 2017 m. tokių vizų būta 700, rašo OCCRP. Nepaisant to, didelė dalis darbuotojų iki šiol gali dirbti nelegaliai su lenkiškomis vizomis.
Baltarusių darbininkas Andrei Tsishko per Lenkijos įmonę „Belos Revel“ buvo pasamdytas dirbti santechniku statybvietėje Taline – po dešimt valandų per dieną, 6 dienas per savaitę, už 5 eurus per valandą.
„Belos Revel“ yra viena iš mažiausiai keturių Lenkijos įmonių, kurias kontroliuoja Estijos verslininkas Olegas Nurme’as, kuris pats yra susikūręs kompanijų tinklą, skirtą atsivežti darbuotojų į Estiją per Lenkiją. Jis pirmiausia samdo darbuotojus per Lenkijos kompanijas, tuomet komandiruoja jas į vieną iš 8 valdomų Estijos įmonių, tiek oficialiai, tiek neoficialiai. Estijos vyriausybės duomenų bazės neturi įrašų, kad „Belos Revel“ atsiuntė kokių nors darbuotojų į Estiją 2018-aisiais, tačiau A.Tsishko išduoti dokumentai liudija priešingai, patikrino OCCRP.
„Taline yra labai daug žmonių, kurie atvyko per O.Nurme kompaniją. Tai lyg pirmasis laiptelis užsienio darbuotojams. Žmonės padirba kurį laiką jam, o tada ieškosi geresnio darbo“, – sako Baltarusių darbininkas ir tvirtina, kad jis pats žino bent 150 darbuotojų, dirbančių Estijos verslininkui su Lenkijos vizomis.
Prieš atvykstant, A.Tsishko buvo duoti griežti nurodymai, ką daryti, iš Baltarusijos atvykus į Šengeno zoną.
„Olegas man nurodė, kad kertant sieną, pasieniečiams turiu pasakyti, kad vykstu dirbti į Lenkiją. Jei pasakysiu jiems, kad vykstu į Taliną, jie mus išlaipins iš autobuso“, – OCCRP teigė A.Tsishko.
Šengeno erdvė apima 26 ES valstybes, kurios iš esmės panaikino sienų kontrolę. Daugiau nei 400 milijonų ES piliečių gali laisvai lankytis, dirbti ir apsigyventi šioje zonoje be jokių vizų.
Lenkiški atlyginimai
Kuo darbdaviams patrauklu samdyti darbuotojus iš Lenkijos – atsakymas paprastas: jie gali mokėti lenkiškus atlyginimus.
Palyginimui, Estijoje minimalus atlyginimas užsienio darbuotojams yra 1310 eurų per mėnesį. Tačiau Lenkijoje jis – vos 2250 zlotų, arba apie 530 eurų.
Įdarbinimo agentūros paprastai migrantams moka dienpinigius, skirtus padengti pragyvenimo išlaidas. Tačiau dėl tokių išmokų susiderama neformaliai, tai nelaikoma apmokestinamosiomis pajamomis. Tai reiškia, kad įmonės gali nemokėti socialinio draudimo ar kitų mokesčių. To pasekmė – imigrantai, jei atleidžiami, neturi jokios pagalbos.
Nors teisiškai imigrantai įpareigoti dirbti ne ilgiau nei tris mėnesius ir po to turėtų išvykti, praktikoje dauguma iš jų lieka ir įžengia į „pilkąją zoną“ – pusiau legalią darbo jėgą, kuri negali būti lengvai reguliuojama ar apsaugoma Estijos valstybės.
Baltarusių darbininkui A.Tsishko taip pat baigėsi liūdnai – jo alga pradėjo vėluoti 2019 m. vasarį. Kuomet jis iškėlė šį klausimą, jam buvo pasakyta, kad jis atleistas.
Pats verslininkas O.Nurme OCCRP teigė, kad jis negalėjo išmokėti algos laiku, kadangi įmonę prispaudė skolos. Tačiau vietoj to, kad lauktų savo pinigų, A.Tsishko suorganizavo nedidelį streiką ir tuomet išlaužė patalpų, kurios buvo nuomojamos darbuotojams, duris. Todėl O.Nurme pasiliko pinigus išlaidoms padengti.
„Jūs ginate subingalvį“, – O.Nurme kalbėjo apie A.Tsishko, kuris šiuo metu Taline rado kitą darbą ir dirba legaliai.
Verslininkas neigia, kad apgavo kurį nors savo ukrainietį darbuotoją ir tikina, kad mokėjo jiems Lenkijos minimalų atlyginimą bei dienpinigius ir tame problemų neįžvelgia.
„Be 1300 eurų (kurie išmokami darbuotojui), mokesčiai sudarytų apie 650 eurų per mėnesį. Kas norėtų tai mokėti?“, – paklausė O.Nurme.
Dirbdami ilgas darbo valandas už mažiau nei pusę Estijos minimalaus atlyginimo, imigrantai šalyje šiuo metu sudaro apie 8 procentus statybų ir gamyklų darbuotojų.
OCCRP atrado darbo skelbimų, kuriuose ukrainiečiai viliojami 1500 eurų alga, tačiau dirbant 250 valandų per mėnesį. Palyginimui, Estijoje maksimalus leistinas darbo laikas siekia 208 valandas per mėnesį. Iš kandidatų imamas 50-300 eurų mokestis vien už paraiškos pateikimą.
Tačiau agentūros užveria duris ir palieka darbuotojus be atlyginimų. Pvz., „Goodstaff“, kuri buvo įsteigta 2017 m. sausį, šiuo metu Estijos valstybei pati yra skolinga 73 tūkst. eurų mokesčių.
