Pinigų kiekiui didėjant – kainos auga. Tai matėme per pandemijos laikotarpį. Rekordinė infliacija euro zonoje kilo būtent dėl pandemijos laikotarpiu vykdytos politikos, kuomet pinigų kiekis ekonomikoje padidėjo net ketvirtadaliu. Kainų augimas buvo prislopintas, kai ECB sugriežtino politiką rekordiniu tempu pakeldama bazines palūkanų normas ir nutraukdama kiekybinio skatinimo politiką. Tai leido stabilizuoti ankstesnės politikos nulemtą infliaciją.
Pinigų kiekio mažėjimas prisidėjo prie infliacijos lėtėjimo
Pinigų kiekio pokyčius galima vertinti pagal kelis susijusius rodiklius. M1 rodiklis apima grynuosius pinigus ir einamosiose banko sąskaitose laikomas lėšas. Jo didėjimas parodydavo, kad gyventojai gali skirti santykinai daugiau pinigų vartojimo prekių ir paslaugų išlaidoms. Iki pandemijos metinis pokytis sudarydavo maždaug 4–5 proc., o kovidiniu laikotarpiu augimo pikas siekė net 12,6 proc. Tačiau praėjusiais, 2023 m. matėme priešingą procesą – metų viduryje šio rodiklio sumažėjimas viršijo net 10 proc. Tai reiškė, kad vis mažesnę dalį pinigų vartotojai galėjo skirti tiesiogiai prekių ir paslaugų įsigijimui.
Tuo metu M3 pinigų kiekio rodiklis, be M1 komponentų įtraukia terminuotuosius indėlius ir trumpalaikius skolos vertybinius popierius. Vertinant ir „pakaitalus“, kurie įprastai nėra tiesiogiai naudojami vartojimo gėrybių įsigijimui, M3 rodiklis leidžia matyti platesnį pinigų politikos paveikslą. Be to, įvertinti, ar pinigai realiai yra išimami iš ekonomikos, ar gyventojai tiesiog pasirenka lėšas laikyti kitomis formomis. Sparčiausias šio rodiklio sumažėjimas siekė -1,3 proc. – žymiai menkesnis, nei M1 rodiklio. Tai reiškia, kad europiečiai paprasčiausiai pervedė savo pinigus iš einamųjų, į terminuotojo indėlio sąskaitas.
Centriniam Bankui išsižadėjus pigių pinigų politikos – prislopinta ir dviženkles aukštumas pasiekusi infliacija. Metinė infliacija euro zonoje šį rugsėjį pirmą kartą per trejus metus nukrito žemiau tikslinės ribos – iki 1,7 proc. Spalį ji vėl neženkliai ūgtelėjo ir sudarė lygiai tiek, kiek ir siekia ECB – 2 proc. Lietuvoje, buvusioje kainų augimo rekordininkėje, infliacija dabar ženkliai žemesnė nei euro zonos vidurkis – rugsėjį ji buvo 0,4 proc., o spalį metinis kainų pokytis siekė vos 0,1 proc. Tačiau galima abejoti, kad žema infliacija europiečiai džiaugsis ilgai.
Grįžta į augimo kelią
Dabar, ECB vėl grįžus į pinigų politikos švelninimo kelią, pinigų kiekio rodikliai taip pat grįžta į augimo kelią. Rugsėjo mėnesio duomenimis, euro zonos pinigų kiekio rodiklis M1 vis dar buvo mažesnis nei prieš metus (-1,2 proc.) ir sudarė 10,4 trln. eurų. Vis tik, jau antrą ketvirtį iš eilės šis rodiklis auga ir buvo 1 proc. didesnis, negu birželį. Platesnės apimties pinigų kiekio rodiklio M3 ketvirtinis augimo tempas buvo panašus (1 proc.). Per metus jis išaugo 3,5 proc., iki 16,6 trln. eurų. Pinigų kiekio augimo tempas vis dar išlieka lėtesnis, nei įprastai. Vis tik, siauresnės apimties rodikliui (M1) palaipsniui taip pat grįžtant į augimo kelią, galima konstatuoti, kad griežta pinigų politika jau praeityje.
Nors viršija euro zonos augimo tempą, Lietuvoje pinigų kiekio didėjimas taip pat vyksta lėčiau nei įprastai. Rodiklis M1 rugsėjo mėnesį siekė 44,1 mlrd. eurų, ir per metus išaugo 6,1 proc., o per trečiąjį šių metų ketvirtį padidėjo 1,8 proc. Tuo metu M3 per pastarąjį ketvirtį padidėjo 2 proc., o per metus jo pokytis sudarė 9,3 proc. (54,4 mlrd. eurų). Iki pandemijos jis augdavo po 10–15 proc. per metus, o 2021 m. pradžioje viršijo net 30 proc. Tai reiškia, kad nors išlaikė augimo kelią, Lietuvoje pinigų „spausdinimo“ tempas taip pat buvo sulėtėjęs.
Tolimesnis infliacijos lėtėjimas – mažai tikėtinas
Tačiau tikėtis tolimesnio infliacijos slopimo yra sunku. Birželis buvo pirmasis mėnuo, kuomet ECB nuo 2022 m. vidurio sumažino bazines palūkanų normas. Spalį įvyko jau trečiasis šiemet sumažinimas, iki 3,25–3,65 proc. intervalo. Praktiškai neabejojama ir dėl ketvirtojo gruodžio mėnesį – dar ketvirčiu procentinio punkto.
Tai patvirtino ir ECB viceprezidentas Luis de Guindos. Anot jo, infliacijai ilgainiui išsilaikius arti pageidaujamos ribos, bus „visiškai aišku“, kad palūkanų normos toliau bus kreipiamos į mažėjimo pusę. Tiesa, jis pridūrė, kad pinigų politikos formuotojai šio proceso neturėtų skubinti.
Nuosaikumas švelninant pinigų politiką itin svarbus – nesena kainų augimo istorija turėjo pamokyti, kad pinigų pasiūlos didinimas ne tik užgožia ekonomikos problemas, bet ir sukelia pinigų nuvertėjimo lemiamą kainų augimą. Ilgainiui, priklausomybė nuo pinigų „spausdinimo“ iškraipo rinkos veikimą, sukuria paklausos-pasiūlos disbalansą ir sunaikina paskatas taupyti. Reikia tikėtis, kad pinigų politikos formuotojai prie tokios politikos nebegrįš.
