Tyrimą Lietuvos bankas (LB) atliko sausio mėnesį, remdamasis trečiojo praėjusių metų ketvirčio duomenimis.
Analizė atlikta trijuose lygmenyse: žemės ūkio, apžvelgiant maisto produktų gamybą ir tiekimą, gamybos (pramonės sektoriaus) ir kainų, apžvelgiant mažmeninės prekybos sektorių.
„Mes nesiekėme įvertinti individualių kainų lygių pagrįstumo ar nepagrįstumo, taip pat individualių rinkos dalyvių kainodaros priimtinumo ar nepriimtinumo. Nesistengėme atsisakyti į klausimus dėl rinkos struktūros, galimų kartelinių susitarimų, jei tokių būtų. Tai ne Lietuvos banko atsakomybės sritis“, – sakė Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius Aurelijus Dabušinskas.
Kaip pastebėjo jis, nuo rugsėjo maisto kainos yra pagrindinė bendrosios infliacijos Lietuvoje dedamoji. Gruodžio duomenimis, maistų kainų infliacija sudarė beveik 8 proc. punkto visos infliacijos.
„Labiausiai pabrango duona, grūdų produktai, mėsa ir jos produktai, pienas ir jo produktai. Šios trys grupės lemia daugiau nei pusę visos maisto produktų infliacijos“, – nurodė A.Dabušinskas.
Gruodį pienas ir pieno produktai, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, pabrango beveik 50 proc., aliejus ir riebalai – 40 proc.
„Maisto kainų augimas itin didelis yra ne tik Lietuvoje. Panašiu tempu maisto kainos yra paaugusios ir kitose Baltijos šalyse, tačiau ypač spartus maisto kainų augimas matomas globaliai. Matome, kad gruodį ES maisto kainos padidėjo 18 proc., Lenkijoje – daugiau nei vidutiniškai ES, bet mažiau nei Baltijos šalyse – 21 proc.“, – vardijo LB atstovas.
A.Dabušinskas pripažino, kad maisto kainų pokytis Lietuvoje yra išties ženklus – jei maisto kainų lygis mūsų šalyje 2022 m. siekė 85 proc. ES maisto kainų lygio, pastaruoju metu jau pasiekė 98 proc.
„Nors vidutinio lygio neviršijame, priartėjimas yra labai reikšmingas“, – nurodė A.Dabušinskas.
Atlikdamas analizę LB pagrindinį dėmesį skyrė sąnaudų žemės ūkio, gamybos ir mažmeninės prekybos sektoriuose dinamikos analizei ir jų palyginimui su kainų augimu.
Pavyzdžiui, žemės ūkio sektoriaus gamybos išlaidos, LB vertinimu, augo lėčiau nei žemės ūkio produktų supirkimo kainos. Žemės ūkio produktų supirkimo kainoms padidėjus daugiau nei 50 proc., gamybos išlaidų augimas nesiekė – 27–30 proc.
Tuo metu išanalizavus maisto gamintojų sąnaudas, matyti, kad labiausiai brango energijos ištekliai ir žaliavos. Pastarosios sudaro didžiausią maisto gamintojų sąnaudų dalį – apie 60 proc. Pavyzdžiui, šiluma maisto gamintojams pernai brango beveik dvigubai, o elektra – 2,5 karto.
Maisto prekybininkams, kaip ir maisto gamintojams, labiausiai kilo energijos kainos. Analizuojamu laikotarpiu prekybininkai padidėjusias sąnaudas perkėlė į galutines kainas. 2022 m. trečiąjį ketvirtį tiek maisto prekybininkų bendros sąnaudos, tiek mažmeninės maisto kainos per metus padidėjo maždaug trečdaliu.
„Maisto pramonės gamybos sąnaudos didėjo taip pat maždaug tokiu pačiu tempu, kaip parduotos produkcijos kainos“, – nurodo LB.
Pastebima, kad energijos kainų šokas turėjo didesnę įtaką maisto kainoms Lietuvoje nei visoje euro zonoje.
„Kodėl taip yra – kalbame apie mažą, labai atvirą ekonomiką. Gana dažnai pasitaiko, kad šokai mažas atviras ekonomikas paveikia stipriau nei didesnes“, – akcentavo jis.
Pastebima, kad palyginti didelė paklausa ir gyventojų perkamoji galia sudarė palankias sąlygas perkeli kaštų padidėjimą į kainas, tačiau maisto produktų tiekimui svarbiose veiklose išskirtinai didelio pelningumo padidėjimo nestebima.
Tad ko tikėtis ateityje?
„Manome, kad maisto kainų augimas lėtės. Jei nebus labai rimtų sukrėtimų, pikas jau praeityje. Tačiau nemanome, kad maisto kainų augimo lėtėjimas bus tolygus ir akivaizdžiai atitiks dažnai besikeičiančių energijos sąnaudų sumažėjimą. (...) Dar matysime infliacijoje inercijos“, – nurodė A.Dabušinskas.
Lietuvos banko manymu, pasirinkimas fiskalinėmis priemonėmis paremti labiausiai pažeidžiamus gyventojus buvo teisingas.
„Priemonės turi būti taiklios, gerai sukalibruotos, bet toks ekonominės politikos atsakas yra tinkamas“, – sakė jis.
