Lietuvos energetinio saugumo tyrimų centras (Bendras VDU ir Lietuvos energetikos instituto padalinys) šiemet pristatė ketvirtą kartą tarpdisciplininių sričių mokslininkų rengiamą metinę apžvalgą apie energetinį saugumą. Centro vadovo J. Augučio teigimu, energetinis saugumas nėra galimas be didelių investicijų, todėl reikia dėti visas pastangas, kad kuriama naujoji infrastruktūra būtų maksimaliai išnaudojama ir mažėtų jos išlaikymo kaštai. „Pirmasis šia galimybe pasinaudojo atsinaujinančios energetikos sektorius. Jau beveik išnaudotos visos kvotos, skirtos vėjo jėgainėms statyti, išplėtota saulės energetika, o biomasė daugelyje miestų tapo pagrindine žaliava centralizuotai tiekiamai šilumai gaminti“, – pasakoja ESTC vadovas.
Apie šiuo metu kuriamą Nacionalinę Lietuvos energetikos strategiją ir pagrindinius energetinio saugumo aspektus kalbiname energetinio saugumo ekspertą – Juozą Augutį, kuris daugiau kaip 15 metų aktyviai atlieka tyrimus šioje srityje ir tikina, kad pagaliau Lietuvos energetikoje įvyko lūžis, bet tobulinti dar yra ką.
– Kokia Lietuvos energetinė situacija šiuo metu?
– Prieš 10 metų Lietuvos energetinio saugumo lygis (elektros ir dujų sistemose) buvo kritiškas – neturėjome jokių alternatyvų ir viskas priklausė tik nuo vieno tiekėjo, kuris diktavo sąlygas ir kainas, beje, didžiausias visoje Europoje. Šiuo metu situacija yra gerokai palankesnė mūsų šaliai – pagaliau Lietuva tapo Europos Sąjungos valstybe, pasižyminčia integruota energetikos sistema, kuri yra pajėgi pasipriešinti įvairiems trikdžiams. Taigi šalies energetinio saugumo lygis artėjo prie tos ribos, kurią Lietuva gali pasiekti atsižvelgiant į jos turimus gamtinius išteklius, geopolitinę padėtį ir technines bei ekonomines galimybes. Tačiau tobulinti dar yra ką. Apskritai, energetinis saugumas nėra tik techninė ar fizinė sąvoka, ji apima ir socialinę sferą, nes labai svarbu kaip visuomenė priima ir jaučia tą energetinį saugumą.
– Kokį svarbiausią energetinio saugumo projektą Lietuva turėtų įgyvendinti?
Visada sakau skeptikams – prisiminkite Krymo pavyzdį. Kai kurie sako, kad Rusija elektros tiekimo Lietuvai nenutrauks, nes tuomet automatiškai elektra dingtų ir Kaliningrade, tačiau konfliktų metu – visko gali būti.
– Lietuva – vienas iš stipriausių katalizatorių energetinio saugumo tematikoje. Tiek prieš įstojimą į Europos Sąjungą, tiek ir po jo, Lietuva buvo kaip „atskira sala“, kai kurie izoliacijos bruožai išlikę ir iki šiol. Suskystintų gamtinių dujų terminalas Klaipėdoje suardė „Gazprom“ monopolį ir taip užkirto kelią jo manipuliacijoms, nepagrįstai keliant dujų kainą, tačiau elektros žiedui BRELL, kurį sudaro elektros jungtis su Rusija, Baltarusija ir Baltijos šalimis ir kurio pagrindinis operatorius yra Maskvoje – Lietuva alternatyvų kol kas neturi. Žinoma, klausimas, kiek tokia grėsmė, kad Rusija bandys ir trikdyti arba visai atjungti elektrą Lietuvai, yra reali, tačiau mano įsitikinimu, alternatyvą privalome turėti. Visada sakau skeptikams – prisiminkite Krymo pavyzdį. Kai kurie sako, kad Rusija elektros tiekimo Lietuvai nenutrauks, nes tuomet automatiškai elektra dingtų ir Kaliningrade, tačiau konfliktų metu – visko gali būti.
Baltijos valstybės, siekdamos sustiprinti energetinį saugumą, privalo peržengti šį Rubikoną ir pajungti savo elektros tinklus, kad šie sinchroniškai veiktų su kontinentinės Europos tinklais. Tam reikia stiprios politinės valios ir aktyvaus tarpusavio bendradarbiavimo. Už energetikos sektorių atsakingų Baltijos valstybių ministrų pasirašyta Energijos tiekimo saugumo deklaracija, kurioje buvo įtvirtintas bendras trijų valstybių pasiryžimas sinchronizuoti elektros sistemas su kontinentinės Europos tinklais, yra rimtas žingsnis šia kryptimi.
Dėl sinchroninio darbo ir dažnio reguliavimo perjungimo į kontinentinį Europos tinklą reikia pastatyti antrąją elektros liniją su Lenkija. Su šia kaimynine šalimi reikėtų susijungti ir dujų tinklą, taip taptume pilnai integruoti į bendrą Europos energetiką.
– Ar energetinis saugumas ir jo užtikrinimas yra brangus?
– Ne visada būna, kad infrastruktūra, projektai ar objektai ir užtikrintų energetinį saugumą, ir atpigintų produktų kainas vartotojams – tokios tiesioginės išvesties daryti negalima. Kaip pavyzdį galiu pateikti mano jau minėtą sudėtingą ir labai brangų suskystintų gamtinių dujų terminalą – kol jo neturėjome, apie kainų derybas su „Gazprom“ nebuvo nei kalbos ir susidurdavome tik su politiniu ar kitokiu šantažu ir mokėjome didžiausias dujų kainas Europoje.
Šiuo metu importuoti tiek dujas, tiek ir elektrą yra pigiau nei gaminti patiems. Tačiau jeigu pasikeistų išorinės importo sąlygos – tokią galimybę Lietuva turėtų, ir tai labai svarbu. Galima teigti, kad palankias kainas turime būtent todėl, kad turime alternatyvą ir galėtume gaminti tiek elektrą, tiek ir dujas patys, jeigu kas pasikeistų. Tai puikiai įrodė ir suskystintų dujų terminalas – tik pradėjus jį statyti, „Gazprom“ pradėjo mažinti kainą ir derėtis. Taigi, energetinio saugumo negalima pristatyti ar nagrinėti tik per ekonominę prizmę, nes kaip jau sakiau – šiuo metu importuoti tiek dujas, tiek ir elektrą ekonomiškai apsimoka labiau nei kurti alternatyvas, tačiau tai neužtikrina paties energetinio saugumo.
– Kas labiau prisideda prie Lietuvos energetinio saugumo užtikrinimo Lietuvoje?
– Prie Lietuvos energetinio saugumo stiprinimo svariai prisidėjo Europos Sąjunga, skyrusi tiek politinę, tiek finansinę paramą strateginiams Lietuvos energetikos projektams. Vienu iš pagrindinių Lietuvos energetinio saugumo ramsčių gali tapti naujoji Europos Komisijos iniciatyva – Energetikos Sąjunga. Iniciatyvoje atsižvelgiama į daugelį Europos Sąjungos energetinio saugumo problemų, pavyzdžiui, aplinkos taršą, neefektyvų energijos išteklių vartojimą, pernelyg didelę priklausomybę nuo iškastinio kuro ir riboto jo tiekėjų skaičiaus, ypač gamtinių dujų sektoriuje, ir kt. Svarbiausia, kad Energetikos Sąjunga ragina stiprinti tarpusavio pasitikėjimą tarp valstybių narių ir solidariai spręsti iškylančius energetinio saugumo iššūkius. Nors Lietuva negali skųstis Europos Sąjungos paramos ar iniciatyvų stoka, šalies valdantysis elitas privalo baigti numatytus darbus energetikos sektoriuje ir atsakyti į svarbius klausimus, skaidančius pilietiškai aktyvią visuomenę į skirtingas stovyklas. Vis dar sustabdytas nekonvencinių angliavandenilių žvalgybos ir gavybos konkursas, nerandama sprendimo dėl Visagino atominės elektrinės statybos, neišspręsti atliekų deginimo jėgainių klausimai, o visuomenė dar nesupažindinta su naujosios Nacionalinės energetikos strategijos projektu.
– Kaip vertinate šiuo metu kuriamą Nacionalinę Lietuvos energetikos strategiją?
– Kiek žinau, energetikos strategija jau beveik paruošta, tačiau noriu priminti, kad per nepriklausomybės laikotarpį jų buvo ruošta apie 10 ir tai turi neraminti, nes atskleidžia faktą, kad politikams ir visuomenei nepavyksta susitarti, kokios gi turėtų Lietuva laikytis energetikos strategijos ir kuo vadovautis ją įgyvendinant. Tikimasi, kad ši strategija bus išimtis ne tik dėl to, kad atskirai buvo vertinamas energetinis saugumas, bet ir todėl, kad joje pasiūlyti energetikos plėtros scenarijai bus priimtini tiek visuomenei, tiek ir politikams.
