Sakyti, kad ES rimtai ir nevertino kritiškai svarbios infrastruktūros, nebūtų teisinga. 2008 metais priimta ES Kritinės infrastruktūros direktyva apibrėžė Bendrijai svarbiausius sektorius bei pagrindines veikimo taisykles. Vis dėlto, šia direktyva Europos Komisija (EK) sau priskyrė tik stebėtojos ir, jei prireiktų, moderatorės tarp šalių vaidmenį.
Tačiau prieš mūsų akis vykstantis trileris, kuriame vis labiau daugėja dramos elementų verčia iš esmės pergalvoti kritiškai svarbios infrastruktūros reikšmę ir jos saugumo klausimus. ES pripažįsta, kad frontas persikėlė į kritinę infrastruktūrą, tad direktyva bus atnaujinta neužmirštant ne tik klimato krizės, bet ir Rusijos karinės agresijos požiūriu.
Planuojama, kad atnaujinta Kritinės infrastruktūros direktyva įsigalios 2024 metais. Ir šįkart EK yra nusiteikusi tapti lydere bei prisiimti gerokai daugiau atsakomybės. Visų pirma ji siunčia aiškią žinutę, kad standartiniai gerosios valdysenos principai ir rodikliai turi keistis. Šalia valstybės ar savivaldybių valdomų įmonių veiklos efektyvumo rodiklių atsiranda nauji – infrastruktūros patikimumo ir atsparumo, įmonių pasiruošimo hibridinėms atakoms rodikliai. Kiekvienas sektorius turi galvoti, kaip veiktų ekstremaliomis sąlygomis: iš kur būtų tiekiamas vanduo susprogdinus miesto vandentiekį, kaip operatyviai kelininkai būtų pajėgūs atstatyti svarbiausių šalies kelių infrastruktūrą, jei į ją būtų pasikėsinta?
Antra – EK pripažįsta, kad visko neįmanoma stebėti ir 24/7 režimu saugoti, todėl tarpusavyje glaudžiai bendradarbiauti privalo būti pasiruošusios ne tik bloko šalys. Bene pirmą kartą bus susitelkta į ryšių stiprinimą su kitomis šalimis partnerėmis bei, kas ne mažiau svarbu, geografinėmis kaimynėmis, pavyzdžiui, Vakarų Balkanų šalimis, kadangi didelė dalis infrastruktūros keliauja per kaimynines sausumos ar jūrų teritorijas.
Lietuva bei kitos šalys vis labiau integruojasi į europines struktūras, todėl ES tinklai tampa dar stipriau tarpusavyje susiję, o šalys – ypač priklausomos viena nuo kitos.
Didžiausia grėsmė – pati infrastruktūra
Mes, kaip ir kitos posovietinės erdvės šalys, esame atsidūrę nepavydėtinoje situacijoje. Būtų galima pajuokauti, kad mus gali aplenkti svarbius objektus paslapčia bandantys nufotografuoti apsimetėliai mokslininkai ar turistai. Nes kam vargintis? Lietuvoje didžioji dalis – strateginės dujų, elektros, vandens ir nuotekų, susisiekimo infrastruktūros vis dar yra rusiška ir vien tai yra grėsmė šalies saugumui. Kas ginčytųsi, kad rusiška infrastruktūra gerai pažįstama tam, kas į ją gali taikytis, o mes vis tiek negalime nei per mėnesį, nei per metus nuo jos staiga atsijungti ar ją visą vienu ypu pakeisti.
Akivaizdu, kad rusiška infrastruktūra reiškia ir ekonominę priklausomybę nuo agresorės, neišvengiamus padarinius šalies ekonomikai ir kiekvienam gyventojui. Sunku vienareikšmiškai įvertinti, kas nesaugiau: būti priklausomiems nuo Rusijos energetinių išteklių, kitų eksporto prekių, kurios užtikrindavo stabilias pajamas mūsų geležinkeliams ir Klaipėdos jūrų uostui, ar to atsisakyti ir mokėti aukštą kainą už elektrą, šildymą, kitus svarbius resursus.
Vis tik, toliau sprogdinamos Ukrainos patirtis rodo, kad mūsų prioritetu turi išlikti gyvybiškai svarbi infrastruktūra – vanduo, elektra, šiluma, nuotekų tinklai, nes pasikėsinimas į ją be gyvybiškai svarbių resursų gali palikti tūkstančius civilių ir sukelti ne tik humanitarinę krizę, bet ir aplinkosaugos katastrofas, kurių pasekmės bus juntamos dešimtmečius ar net šimtmečius.
Sprendimai būtini jau šiandien
ES direktyvos atnaujinimas 2024 m. suteiks daugiau aiškumo, į kokias sritis orientuotis, kam skirti prioritetinį dėmesį, sutelks Europos pastangas. Tačiau problemų už mus mūsų šalyje ji neišspręs. Jas turime spręsti jau šiandien. Patys.
Pagrindinių sprendimų ir veiksmų kryptys yra dvi. Pirmoji – infrastruktūros apsaugos stiprinimas. Klaidinga manyti, kad kritinės infrastruktūros saugojimas apima tik fizinės apsaugos stiprinimą. Toli gražu – ne. Galvojant apie didesnę kritinės infrastruktūros apsaugą, tolygiai reikėtų galvoti ir periodinį infrastruktūros, jos valdymo įrangos testavimą (apie ką šiandien kalba ir EK), darbuotojų parengtį ir įgūdžius apsaugoti infrastruktūrą, jų reakciją ekstremaliai situacijai įvykus.
Klaidinga manyti, kad kritinės infrastruktūros saugojimas apima tik fizinės apsaugos stiprinimą.
Infrastruktūros apsaugos stiprinimas reiškia ir efektyvesnius duomenų mainus. Sektinu pavyzdžiu čia galėtų būti energetikai (ir ne tik jie), kurie jau šiandien galvoja apie duomenų platformų (date hub‘ų) diegimą. Pastarosios ne tik padeda greičiau pasiekti veiklos tikslus, bet ir leidžia paprasčiau apdoroti augantį duomenų kiekį, keistis duomenimis ir informacija kokybiškiau, saugiau, ir svarbiausia – labiau įgalina rinkas ir jų bendradarbiavimą.
Antroji kryptis – tinklo patikimumo didinimas. Infrastruktūra sensta (visai nesvarbu apie kokią infrastruktūrą – susisiekimo sausumos, vandens keliais, vamzdynus ar elektros jungtis kalbame), kasmet mažėja jos patikimumas, tad natūralu, kad hibridiniame kare ji tampa silpnąja grandimi. Kad ir vandentiekis, nors kasmet į jo atnaujinimą ir naujų vamzdynų tiesimą nuosekliai investuojama, didžiosios dalies vandentiekio Vilniaus mieste amžius siekia 30 ir daugiau metų. Ir tai tik vienas iš pavyzdžių.
Senėjimą sustabdyti galima tik investuojant ir renovuojant. Tačiau net techniškai patvarus tinklas nebūtų vienintelis situacijos sprendimas, nes šiandien nebepakanka turėti techniškai tvarkingą tinklą, dar reikia turėti modernias skaitmenizuotas priemones jį valdyti: identifikuoti silpnąsias vietas, perkrovas, kad būtų galima esant poreikiui realiuoju laiku perjungti į rezervines linijas, nuotoliu lokalizuoti avarijas ir infrastruktūros pažeidimus. Turint išmanų tinklą, reikia pagalvoti ir apie žmones, kurie jį valdys: kokių specialybių, kompetencijų darbuotojų tam prireiks? Kiek turime laiko šiems specialistams paruošti?
Ne viskas atsiremia į lėšas
Nors Lietuvai europinė parama padėjo įgyvendinti daug infrastruktūros plėtros ir atnaujinimo projektų, tačiau pakankamai lėtus tempus lemia tai, kad finansinius išteklius turime ribotus ir mažesnius, palyginti su Vakarų valstybėmis. Vis tik negalime visko „nurašyti“ tik nepakankamoms investicijoms. Didžioji dalis sėkmės priklauso nuo mūsų pasiryžimo ir pasirengimo eiti į naujas rinkas (uostų, geležinkelių situacija), sugebėjimo pritraukti naujus partnerius, vis labiau įgalinti tokias technologijas kaip saulės, vėjo energija, vandenilio technologijų panaudojimas.
Siekiant apsaugoti kritiškai svarbią infrastruktūrą, tradicinių sprendimų neužteks. Tarkime jei 2020 m. įkūrus Lietuvos vandenilio platformą, buvo galvojama tik apie platesnį vandenilio technologijų panaudojimą energetikoje, dabar šios technologijos kelią skinasi jau ir kituose – transporto, susisiekimo sektoriuose, vis dažniau kalbama apie jų panaudojimą pramonėje (įvairiose jos šakose) bei namų ūkiuose.
Siekiant apsaugoti kritiškai svarbią infrastruktūrą, tradicinių sprendimų neužteks.
Pavyzdys iš vandentvarkos. Jei iki šiol vandenį mūsų šalyje išgaudavome praktiškai tik iš didžiųjų vandendenviečių (nes mažąsias vystyti buvo ekonomiškai nenaudinga ir neefektyvu), tai dabar, ką rodo ir Ukrainos patirtis, atėjo laikas pradėti vandens gavybą ir iš kuo daugiau ir įvairesnių šaltinių. Tam, kad vandentvarkoje būtų galima įgyvendinti pagrindinius žiediškumo principus arba pasirengti, netekus vienų šaltinių, vandens tiekimą operatyviai atnaujinti iš kitų.
Arba susisiekimo infrastruktūra – ruošiantis hibridinėms atakoms kelių infrastruktūra tiesiog privalo turėti rezervą skubiam jos atstatymui – laikinų kelių tiltų įrengimui. O tokio rezervo sukūrimas, ištestavimas imlus ir laikui, ir lėšoms.
Mes, kaip visuomenė, taip pat negalime sau leisti nusišalinti nuo kritiškai svarbios infrastruktūros tausojimo. Galimybių tam yra ir ne viena. Tinkamas kiekvieno visuomenės nario pasirengimas, kaip elgtis ekstremaliomis situacijomis, atsakingas elgesys, mažinant plastiko naudojimą ar tvarkant nuotekas. Arba Suomijos pavyzdys, kuri parodė, kad be investicinių projektų įgyvendinimo, dar būtina susitelkti ir į vartotojus, kurie specialioje programėlėje gali sekti, kiek elektros energijos suvartoja ir kaip efektyviai panaudojama kiekviena kilovatvalandė. Principas paprastas: taupai resursus, mažini priklausomybę nuo agresoriaus resursų, prisidedi prie saugumo didinimo.
