Tačiau Lietuvoje, kurioje maisto rinka yra išbalansuota, pirmiausia reikia deramos valstybės politikos, teigiama pranešime spaudai.
Prekybos tinklų diktatūra
„Europos Parlamentas ragina Europos Komisiją ištirti, ar tiekėjai ir maisto produktų gamintojai nepiktnaudžiauja dominuojančia padėtimi santykiuose su mažmenininkais, – sako Europos Parlamento frakcijos Sąjunga už tautų Europą vicepirmininkas Gintaras Didžiokas. – Tačiau Lietuvoje ir be tyrimo matosi, kad yra atvirkščiai – keturi didieji prekybos tinklai diktuoja sąlygas, nesuteikdami tiekėjui jokių alternatyvų pasiekti pirkėją“.
Pasak G.Didžioko, konkuruodami tarpusavyje tinklai ne mažina maisto produktų kainą galutiniam vartotojui, o smaugia tiekėją, kuris savo ruožtu diktuoja sąlygas ir spaudžia žaliavos gamintoją, t.y. ūkininką.
„Niekam ne paslaptis, kad prekyboje antkainiai yra 25–40proc., perdirbimo grandyje 2–3proc. O žaliavos gamyba praktiškai nuostolinga, ir jei ne ES parama, dauguma ūkių būtų žlugę“, – teigia G.Didžiokas.
Dėl ko piktinasi ūkininkai
Pasak Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos vicepirmininko G.Didžioko, kadangi vidaus rinka yra labai maža, o eksporto rinkose galime konkuruoti tik žemos pridėtinės vertės produktais, tai perdirbėjų rentabilumas yra labai mažas. Be to, jis dar yra priklausomas nuo eksporto kainų, kurios pernai smarkiai krito.
„Neturėdami tvirtų pozicijų pasaulinėje rinkoje ir negalėdami parduoti aukštos pridėtinės vertės produktų už padorią kainą, negalime išvystyti masto ekonomikos ir subalansuoti kainų politikos, – sako G.Didžiokas. – Panaikinus eksporto subsidijas situacija dar pablogėjo. Tai verčia didinti kainas vartotojams vidaus rinkoje ir spausti žaliavos tiekėjus. O tai pagrįstai piktina ūkininkus. Jų darbas tampa nuostolingas, o poveikio priemonių ir alternatyvų jie jokių neturi“.
Ekspertų teigimu, situaciją Lietuvos rinkoje blogina ir tai, kad joje per didelė gamybos koncentracija, silpna kooperacija, žaliavos gamintojai nevaldo perdirbimo įmonių. Žaliavos supirkimas ir logistika taip pat smarkai augina kaštus.
„O kai dar vyriausybė padidina mokesčius, tai galutinai sumažina mūsų konkurencingumą ne tik eksporto, bet ir vidaus rinkoje. Per sunkmetį dauguma ES valstybių mažina PVM, ypač kai kalba eina apie pirmojo būtinumo prekes, o Lietuva atvirkščiai, – sako G.Didžiokas. – PVM dydis turi tiesioginį poveikį įmonių konkurencingumui, jų pardavimams ir pajamoms, apskritai paklausai rinkoje. O tą didele dalim apsprendžia pirkėjų galimybė įpirkti tas prekes. Čia jau atsiranda ir socialinis aspektas“.
Kainos Europoje vienodėja
ES veikia nors ir ne iki galo suformuota vidaus rinka, todėl kainos turi tendenciją vienodėti. Pirmiausia lyginasi gamintojų kainos.
„Tuo tarpu kainos galutiniam vartotojui didele dalimi priklauso nuo situacijos vietinėj rinkoje: kokios yra alternatyvos gamintojams pasiekti pirkėjus, kokia konkurencija gamyboje ir prekyboje, kokia valstybės politika (mokesčiai, žemės ūkio rėmimas, parama verslui, eksporto skatinimas, kooperacijos skatinimas ir t.t.)“, – teigia G.Didžiokas.
Todėl, pasak EP nario, pirmiausia reikia aktyvios valstybės politikos orientuotos į prekybos demonopolizavimą, ypač aktyvų eksporto skatinimą, paramos verslui, palankią mokesčių sistemą, leidžiančią būti konkurencingais tiek vidaus tiek užsienio rinkose ieškant vietos bei įsitvirtinant globalioje rinkoje.
„Kadangi Lietuvoje nepaprastai svarbią visos ekonomikos dalį užima žemės ūkis, be kita ko, reikėtų nuosekliai ir aktyviai vystyti ES bendrąją žemės ūkio politiką, skatinti kooperaciją, aktyviai remti rinkų įsisavinimą ir jokiu būdu neleisti mažinti finansinės paramos žemės ūkiui. Tai – didžiausią naudą kiekvienam žmogui duodanti valstybės investicija“, – įsitikinęs G.Didžiokas.
