Visiškai nesenai publikuotoje ataskaitoje buvo įvertintos 49 reguliacinės priemonės ir 25 intervencinės priemonės siekiant reguliuoti rizikas keliančių produktų sudedamąsias dalis. Įdomu tai, kas išskiriama. Efektyviausia priemonė, galinti veikti per metus laiko, yra reguliavimas pačios sudėties ją reformuluojant – šalinant transriebalus ar cukraus kiekio mažinimo reikalavimas.
Mažiau nei per metus laiko, anot PSO, gali suveikti ženklinimas ir informavimas, kuris daugeliu atveju jau veikia Lietuvoje. Elgsenos pokyčiai, kurie iššaukti socialinės reklamos ir aktyvumo akcijų veikia vos 3-4 metų eigoje.
Papildomi mokesčiai, remiantis ataskaita, nėra priemonė galinti paveikti vartotoją per artimiausius penkis metus. Tačiau „cukraus mokesčio“ autoriai vis tiek įnirtingai aiškina apie būtinybę mažinti cukraus ir net cukraus pakaitalų mažinimą ir įtraukia į diskusiją apie tai kaip tai veikia, tačiau galime pasižiūrėti ar apskritai diskusija krypsta tinkama linkme.
Keletas faktų. Ketinama apmokestinti išskiriant cukrintus gėrimus, bet per šią produkciją suvartojama mažiau nei 4 proc. viso Lietuvoje suvalgomo cukraus, nors išsivysčiusiose valstybėse vidurkis (pagal EBPO duomenis) siekia 7 proc. Reiškia 96 proc. neapmokestinti, jei jau norime valdyti cukrų produktuose.
Lietuva ir Baltijos šalys yra mažiausiai cukruotų gėrimų suvartojančios šalys Europoje. Vokietija suvartoja daugiau nei tris kartus daugiau vienam gyventojui, bet cukraus mokesčio neturi. Mes neturime jokios problemos šioje srityje. Iš įdomesnių duomenų Lietuvoje galima pacituoti tai, kad apie 40 proc. vaikų apskritai nevartoja cukrintų gėrimų, o saldainių vos penktadalis.
Keista, kai įkaitusioje aplinkoje, kur diskutuojame apie gynybą ir biudžeto surinkimą, kalbame apie cukraus mokesčius, turto draudimo akcizus ir kitus naujus mokesčius, kurie nėra esminiai. Politikų noras autorystei viršija normas ir kažką pareguliuoti tikrai nėra kelias neramiais laikais.
