Susimąstyti apie būtinus pokyčius ragina ir akis badantis faktas, kad kriptovaliutos tampa vis populiaresniu mokėjimo būdu ir investicijų forma, bet jų teisinis statusas vis dar nėra iki galo aiškus. Tikint „neišvengiamai aplankysiančia sėkme“, į kriptovaliutas neretai ryžtamasi investuoti pasiskolinant (įvairios statistikos rodo, kad daugiau nei 60 proc. investicijų kriptovaliutomis yra būtent iš skolintų lėšų), tačiau nesėkmės atveju, tokią skolą išieškoti kreditoriui kyla sunkumų.
Nors ekonomikos ir teisės ekspertai vieningai sutaria, kad paskui pinigus į elektroninę erdvę turėtų keltis ir negrąžintos skolos, kol kas tai vis dar yra „terra incognita“, kuriai trūksta aiškesnių reguliavimo orientyrų iš valstybinių institucijų. Visgi, yra ir gerų žinių – naujausios tendencijos rodo, kad jau greitai bus galima žvilgtelti į virtualią skolininko piniginę ir, prireikus, inicijuoti skolos išieškojimo procesą.
Turtas, kurį privalu deklaruoti
Sparčiai vystantis virtualių valiutų rinkoms, jau niekam nebekyla klausimas, ar jos gali būti laikomos turtu – laikomos, ir dar tokiu, nuo kurio privalu susimokėti mokesčius.
Būtina pabrėžti, kad teisinis kriptovaliutų statusas įvairiose valstybėse skiriasi ir skirtingų šalių teismai bei valstybinės institucijos jas vertina skirtingai: kai kuriose valstybėse virtualios valiutos prilyginamos prekėms ar perleidžiamam turtui, bet yra šalių, kuriose jų įsigijimas ir atsiskaitymai jomis apskritai draudžiami.
Tiesa, didelė dalis valstybių, tarp jų ir Lietuva, įsisukant virtualių pinigų rinkai, prisiėmė neutralią poziciją –virtualiųjų valiutų nedraudžia, bet ir ilgą laiką šiam sektoriui netaikė specifinio reguliavimo. Tai reiškia, kad asmenys, veikiantys šioje rinkoje, prisiima visą su jomis susijusią riziką ir atsakomybę už galimus nuostolius.
Tad ne veltui Valstybinė vartotojų teisių tarnyba savo tinklalapyje įspėja, „kad virtualių valiutų keityklos nėra bankai, todėl praradus pinigus, nėra jokių konkrečių teisinės apsaugos priemonių, garantuojančių patirtų nuostolių padengimą“.
Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme teigiama, kad virtuali valiuta (kriptovaliuta) pripažįstama trumpalaikiu turtu, kuris gali būti naudojamas kaip atsiskaitymo priemonė už prekes ir paslaugas arba laikomas parduoti. Įstatyme taip pat nurodoma, kad mokesčių požiūriu virtualiąja valiuta laikomas toks instrumentas, kuris savo savybėmis analogiškas tokioms priemonėms, kaip bitkoinas, „Ethereum“, „Ripple“, laitkoinas ir pan.
Virtualių valiutų keityklos nėra bankai, todėl praradus pinigus, nėra jokių konkrečių teisinės apsaugos priemonių, garantuojančių patirtų nuostolių padengimą.
Ir svarbioji dalis – nuo šio „trumpalaikio turto“ turi būti sumokami privalomi mokesčiai – tai rodo, kad šio „neapčiuopiamo“ turto vertė puikiai išmatuojama (nors yra nuolat kintanti), o egzistavimo faktas nepaneigiamas.
Dar viena svarbi šios dėlionės detalė – pats kriptovaliutos turėtojas. Nuo pat virtualių pinigų sistemos vystymo pradžios didžiausiu kriptovaliutų privalumu laikomas anonimiškumas, nes apie operacijas tokiais pinigais nesužino bankai ar valstybė, o kriptovaliutos sąskaitą susikurti gali kiekvienas, net ir negalintis ar dėl kokių nors priežasčių nenorintis atsidaryti sąskaitos banke.
Tiesa, įsigyjant virtualios valiutos, teks už ją mokėti tikrais eurais, kaip ir ją parduodant tenka naudotis tarpininkų („keityklų“) paslaugomis, o šiems jau privalu pateikti savo asmens duomenis ir pinigus nusiųsti/gauti ne voke, o elektroniniu būdu, be to, didžioji dauguma prekybos platformų, kurios leidžia atsiskaitymą virtualia valiuta, taip pat nurodo būtinybę pateikti asmens duomenis.
Tad anonimiškumo privalumas realaus proceso eigoje turi tam tikrų niuansų, kurie, vertinant iš didesnio skaidrumo siekiančio reguliavimo perspektyvos, gali suteikti daugiau vertingos informacijos ir įrankių, padedančių užkirsti kelią nelegalioms veikloms bei palengvinančių esamo skaitmeninio turto identifikavimo ar kt. procesus.
Jei sutariame, kad skaitmeninis turtas gali būti inventorizuojamas (deklaruojamas), jo vertė išmatuojama, kas trukdo kurti pažangius mechanizmus, padėsiančius civilinių skolų ieškiniuose skolininkams atlyginti virtualia valiuta?
Žinoma, esama tam tikrų techninių aspektų, kaip, pavyzdžiui, tokių pinigų arešto ar saugojimo klausimas, bet teisinių bylų precedentai rodo, kad tai įmanoma: štai Registrų centro duomenimis, 2020 metais Turto arešto aktų registre nurodoma, kad buvo tenkintas prašymas vienoje iš bylų areštuoti kriptovaliutą – vadinasi, tai padaryti galima.
Ši situacija kelia šypseną dėl to, kad minėtas turto (t. y., kriptovaliutos) areštas buvo priskirtas neidentifikuoto turto kategorijai, kur be virtualių pinigų prie įdomesnių turto areštų atvejų minimi ir saulės elektrinė, „Boeing“ orlaivis, įvairių veislių karvės, prabangūs laikrodžiai ir t.t.
Griežtėja reikalavimai įmonėms
Neatsitiktinai šio teksto pradžioje minėjau pilkąją zoną, nes artimiausiu metu rūkai turėtų prasisklaidyti. Jau yra svarbus signalas apie tai, kad požiūris į kriptovaliutas bei operacijas jomis ir šiame sektoriuje aktyviai veikiantį verslą keičiasi atsižvelgus į šios rinkos vystymosi dinamiką ir gyvenimo realijas – nuo šių metų pabaigos įsigalios griežtesni reikalavimai su kriptovaliutomis susijusias paslaugas šalyje teikiančioms įmonėms.
Dar praėjusių metų pradžioje Finansų ministerija parengė ir derinimui su kitomis institucijomis pateikė keliolika įstatymų pakeitimų projektų, kurie įgyvendina europinio kriptoturto rinkų (angl. MiCA) ir lėšų pervedimo reglamentų (TRF) reikalavimus.
Minėti reglamentai nustatys naujus veiklos vykdymo reikalavimus šių paslaugų teikėjams ir įtvirtins jų licencijavimo procesą. Už kriptoturto paslaugų teikėjų, su turtu susietų žetonų emitentų ir elektroninių pinigų žetonų emitentų priežiūrą bus atsakingas Lietuvos bankas (LB), o už kriptoturto paslaugų teikėjų pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos (PPTF) priežiūrą bus atsakingos dvi institucijos – LB ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (FNTT).
Lietuvos bankas pabrėžia, kad laukia esminis pokytis, nes kriptoturto paslaugų teikėjų, kaip ir kitų finansų rinkos dalyvių, veikla bus reguliuojama, atsiras reikalavimai dėl specifinės vartotojų apsaugos ir šie pakeitimai įsigalios visose Europos Sąjungoje (ES).
Nors sunku būtų tiksliai įvertinti, kiek šalies gyventojų aktyviai naudojasi virtualiomis valiutomis, iškalbingas kitas rodiklis – pagal registruotų kriptoturto įmonių skaičių, Lietuva užima antrą vietą ES (praėjusių metų pabaigoje Lietuvoje šių įmonių buvo 540, palyginimui, 2020-ais – vos devynios), šioje srityje daugiausiai tokio pobūdžio įmonių veikia Lenkijoje.
Kodėl toks naujas reguliavimas svarbus visiems? Nes šalies ir pasaulio ekonomika neveikia vakuume ir, vienai domino kaladėlei sugriuvus, sugriūti gali visa vienaip ar kitaip susijusių pusių domino grandinė: kriptovaliutų investuotojai taip pat yra produktų ir paslaugų vartotojai, kurie gali turėti kitų skolinių įsipareigojimų visų rūšių įmonėms ir organizacijoms – nuo komunalinių paslaugų ir interneto teikėjų iki privačių mokyklų.
Kriptovaliuta ir skolų išieškojimas
Taigi, kaip kriptovaliuta ir neišvengiamas jos, kaip vieno iš atsiskaitymo būdų, plitimas paveiks skolų išieškojimo pasaulį? Kadangi vis daugiau bankų ir įmonių ryžtasi priimti mokėjimus kriptovaliuta, tikimybė, kad toks būdas pamažu išstums tradicines mokėjimo formas, tikrai nėra nerealus, tačiau tuo pačiu tai reiškia, kad kreditoriai turės investuoti į skaitmeninę savo verslo procesų transformaciją, jog galėtų užtikrinti sėkmingą skolos išieškojimo procesą virtualia valiuta – bitkoinas juk nėra aukso luitas ir į seifą jo nepadėsi.
Net neabejoju, kad, kriptovaliutai tampant teisėta grynųjų pinigų alternatyva, vis daugiau skolintojų netrukus pradės siūlyti kriptovaliutų kredito linijas, kur visas procesas bus automatizuotas, todėl pradelstų skolų skaičius turėtų sumažėti. Mes jau dabar savo klientų skolų išieškojimo procese svarbų vaidmenį skiriame dirbtiniam intelektui – jis renka duomenis, juos analizuoja, sulygina teisinius niuansus skirtingose šalyse ir nuo darbuotojų pečių nuima kitus techninius darbus, kad šie galėtų daugiau dėmesio skirti tiesioginiam darbui su klientais.
Jau nekalbu apie tai, kad tai sumažina išieškojimo kaštus, nes eliminuojama daug žmogiškųjų ir finansinių resursų – įvairios jurisdikcijos, įvairios teisinės sistemos ir bankų įvairovė skolos išieškojimo procesą gali padaryti ne juokais sudėtingu.
Virtualių pinigų rinkos plėtra nėra negatyvus procesas, nors dažnai ir bandoma jį tokiu pavaizduoti. Vargu, ar galime sau leisti pastatyti didesnę už kinų sieną ir iš visų jėgų bandyti atsiriboti nuo visame pasaulyje egzistuojančio ir nuolat evoliucionuojančio reiškinio, juo labiau, kad šios rinkos dalyviai – tiek įmonės, tiek privatūs asmenys – moka mokesčius į valstybės biudžetą.
Tačiau itin svarbu užtikrinti, kad su skaitmeninio turto raidos dinamika vyktų ir kiti savalaikiai procesai – tarp jų ir padedantys inicijuoti tokius teisinius procesus, kaip civilinių skolų išieškojimas iš virtualių valiutų sąskaitų.
