Gausią ekspertų auditoriją subūrusiuose renginiuose dalytasi įžvalgomis, kurios, deja, brėžia ne pačius palankiausius Lietuvos ekonominės raidos scenarijus. Kokie pavojaus signalai dega ir kaip galime juos užgesinti?
Taikinyje – ne kaimynai, o ekonomikos lyderės
Pastaruoju metu mėgstame iš teigiamos pusės pasilyginti su estais. Kol šios valstybės ekonomika stagnuoja, Lietuvos auga, todėl ilgus metus antraštėse mirgėjęs atotrūkis tarp šalių mažėja. Visgi taiklus pasirodė Lietuvos verslo forumo metu vieno iš „Roquette Amilina“ įkūrėjų Dano Tvarijonavičiaus išsakytas pastebėjimas, kad turėtume lygiuotis ne į estus, o į lyderiaujančias ES ir pasaulio valstybes. Lyginant su jomis, vis dar esame santykinai žemos pridėtinės vertės ekonomika, o mūsų atotrūkis nuo ES senbuvių – milžiniškas.
Tam iliustruoti užtenka kelių skaičių. Pavyzdžiui, Lietuva nesiekia net pusės Danijos, Suomijos ir Švedijos produktyvumo vidurkio. Šis rodiklis parodo vidutinę vienam darbuotojui tenkančią sukuriamą pridėtinę vertę.
„Investuok Lietuvoje“ skaičiavimai rodo, kad jei norėtume pasivyti Šiaurės šalių vidurkį, produktyvumo augimo tempą reikėtų padvigubinti nuo 2 iki 3,8 proc., lyginant su tuo, koks jis buvo 2012-2022 m. laikotarpiu. Deja, per pastaruosius porą metų jis tik smuko: 2022 m. realusis produktyvumas (atmetus infliaciją) sumažėjo 2,3 proc., o 2023 m. – 1,1 proc.
Nuo produktyvumo tiesiogiai priklauso ir darbo užmokesčio, kurį įmonės moka savo darbuotojams, rėžiai. Vidutiniai valandiniai darbo jėgos kaštai Lietuvoje 2023 m. buvo daugiau nei 2,5 karto žemesni nei Švedijoje ar Suomijoje ir daugiau nei trigubai žemesni nei Danijoje. Net ir tie patys estai mus lenkė ketvirtadaliu, čekai ir slovakai – penktadaliu, o slovėnai – net 1,7 karto.
Progresui spartinti – kelis kartus didesnės investicijos
Lietuva pasiekė padėtį, kurioje atkartoti praeities produktyvumo augimą bus iššūkis, jau nekalbant apie jo spartinimą. Norėdami sėkmingai judėti pirmyn, į verslą turėsime investuoti net kelis kartus daugiau nei iki šiol.
Per praėjusį dešimtmetį Lietuvos verslo investicijos buvo vienos mažiausių ES. Vertinant apdirbamosios gamybos sektoriaus investicijas į materialųjį turtą, jos Lietuvoje 2013-2022 m. siekė 53 mln. Eur vienam tūkstančiui gamybos darbuotojų, kai Danijoje šis rodiklis buvo 314 mln. Eur, Švedijoje – 293 mln. Eur, o Suomijoje – 202 mln. Eur. Lyginantis su mūsų regiono valstybėmis, gerokai nusileidžiame Slovėnijai (93 mln. Eur) ar Čekijai (84 mln. Eur).
Neblizgame ir pagal išlaidas inovacijoms. Lietuvoje 2022 m. jos tesiekė 1,02 proc. BVP. Tai yra gerokai mažesnis rodiklis nei Lenkijoje (1,45 proc.), Estijoje (1,78 proc.) ar Čekijoje (1,96 proc.). Nuo jau minėtų danų, suomių ir švedų atsiliekame maždaug tris kartus.
Kaip pagerinti šiuos rodiklius ir pagreitinti tolesnį Lietuvos ekonomikos progresą? Šiam tikslui pasitarnauti gali pritrauktos stambios, kelis šimtus milijonų eurų ar daugiau siekiančios užsienio investicijos ir pasaulinių verslo lyderių inovacijų centrai.
Sektinas to pavyzdys – Airija. Ten 2022 m. tiesioginės užsienio investicijos į ilgalaikį turtą pažangios gamybos, technologijų, gyvybės mokslų ir kituose sektoriuose siekė 15,5 mlrd. eurų, o užsienio investuotojų išlaidos inovacijoms – net 7,1 mlrd. Eur.
Investicijų „pyrago“ dalybose gresia likti be gardesnio kąsnio
Jei užsienio investicijų skatinimas išlieka kritiškai svarbus tolesniam Lietuvos progresui, ar esame pajėgūs dėl jų konkuruoti su kitomis valstybėmis?
Paties gardžiausio investicijų „pyrago“ dalybos dar tik prasideda. Rugsėjį „The Economist“ aiškiai konstatavo, kad dėl gamybos grandinių persitvarkymo daugiausiai Europos Sąjungoje išloš Vidurio ir Rytų Europos regionas. Dėl to jų svarba ES ekonomikai artimiausiais dešimtmečiais gerokai išaugs. Kol Vokietijai gresia deindustrializacija, šis regionas sparčiai plės pramonės apimtis.
Vertinant pritrauktas stambias gamybines investicijas, 2023 m. mūsų konkurentėms regione buvo rekordiniai. Savo investicijų rekordus pagerino Lenkija, pritraukusi 7,4 mlrd. investicijų ir taip padvigubinusi 2022 m. rezultatą. Slovakija pritraukė 1,2 mlrd. Eur investicijas, Vengrija – 13 mlrd. Eur, Palyginimui – Lietuva pernai pritraukė 207 mln. Eur investicijų į gamybinių pajėgumų plėtrą. Akivaizdu, kad kol kas nežaidžiame gamybinių investicijų sunkiasvorių kategorijoje.
Stipriai atsiliekame vertinant subsidijų instrumentų konkurencingumą. Daugelis mūsų regiono valstybių reagavo į agresyvią JAV ir Kinijos subsidijų politiką – naujus subsidijų instrumentus patvirtino Lenkija, Slovakija, Estija, Vengrija ir kitos šalys. Pavyzdžiui, „Ionway“ baterijų komponentų gamyklai lenkai suteikė 350 mln. eurų paramą. Estai taip pat paskelbė naują valstybės biudžeto lėšomis finansuojamą 160 mln. Eur vertės subsidijų priemonę stambių pažangios gamybos investicijų pritraukimui, vengrai tam numatė 2,4 mlrd. Eur, o slovakai – 1 mlrd. Eur.
Lietuva privalo stiprinti subsidijų instrumentus investicijoms pritraukti. Iki šiol pagal siūlomą paramą gamybos projektams VRE regione 2019-2023 m. gerokai nusileidome kitoms valstybėms – Lietuvoje ši parama sudarė 14 proc., o dosniausią paramą siūlančioje Rumunijoje – net 48 proc. Latviai savo ruožtu siūlo iki 30 proc. išlaidų padengiančią tiesioginę paramą gamybos investicijoms. Svarbu suvokti, kad parama yra atsiperkanti investicija, nes paramą gavusios įmonės 2022 m. sumokėjo 11 kartų daugiau mokesčių į valstybės biudžetą, nei gavo paramos.
Iššūkis ir tai, kad investicijų krypčių medžioklei lyderiaujančios valstybės skiria gerokai didesnius pajėgumus nei Lietuva. Pavyzdžiui, Airija turi 22 užsienio investicijų pritraukimui skirtus biurus pagrindinėse pasaulio rinkose, Danija – 11, o Čekija – 8. Lietuva tokių investicijų pritraukimui dedikuotų atstovybių neturi. Tokių biurų vaidmuo investicijų pritraukimo procese – kritiškai svarbus visuose etapuose, nuo glaudesnių ryšių su potencialiais investuotojais mezgimo ir Lietuvos žinomumo didinimo iki greitesnio klientų aptarnavimo.
Lietuva galėtų būti ateities investicijų „pyrago“ dalybų laimėtojų gretose, tačiau su esamomis priemonėmis bus vis mažiau pajėgi pritraukti stambias investicijas. Norėdami laimėti, visų pirma, turime būti žaidime. Neturint konkurencingų subsidijų instrumentų ir būnant nematomais daugelio potencialių investuotojų akyse, gali kilti iššūkių išlaikyti net ir esamą rezultatų kartelę, jau nekalbant apie milijardinių investicijų pritraukimą.
