NASA Godardo kosminių skrydžių centro ir Arizonos universiteto mokslininkai išanalizavo naujus duomenis, apibūdinančius Mėnulio standumą veikiant Žemės ir Saulės gravitacijai, ir padarė išvadą, kad jo masė vargu ar ištisai yra kieta.
Veikiau Mėnulio mantija turi storą, lipnią zoną, kuri kyla ir leidžiasi kaip mūsų potvyniai ir atoslūgiai.
Įvertino Mėnulio potvynių ir atoslūgių pokyčius
Idėją apie šio nevientiso sluoksnio egzistavimą mokslininkai puoselėja jau kelis dešimtmečius, tačiau iki šiol turimi duomenys neleido galutinai pasakyti, ar šis sluoksnis iš tiesų egzistuoja.
Veikiamas Žemės ir Saulės gravitacinės traukos, Mėnulis patiria potvynių ir atoslūgių poveikį – ne vandenynų, o fizinių Mėnulio formos ir gravitacinio lauko deformacijų prasme.
Šiame tyrime komanda naudojo naujus duomenis, gautus iš Gravitacijos atkūrimo ir vidaus laboratorijos (Gravity Recovery and Interior Laboratory, GRAIL) ir NASA Mėnulio apžvalgos orbitinio aparato. Šie matavimai leido mokslininkams pirmą kartą įvertinti Mėnulio potvynių ir atoslūgių pokyčius kasmet.
Po kieta mantija esantis sluoksnis – klampus?
Kompiuteriniai modeliai, apibūdinantys Mėnulio, skriejančio aplink Žemę, viduje esančių uolienų prigimtį, rodo, kad po kieta mantija esantis sluoksnis turi būti bent kiek klampus, kad skaičiai sutaptų.
Dėl to kyla papildomų klausimų: kaip atsirado ši zona? Ir kas palaiko jos temperatūrą? Norint tai tiksliai išsiaiškinti, reikės tolesnių tyrimų, tačiau tyrėjų komanda mano, kad su tuo gali būti susijęs mineralas ilmenitas, kurio sudėtyje yra titano ir geležies oksido.