Penktadienį buvo paskelbta, kad Kinija sušvelnina kai kuriuos griežtus COVID-19 apribojimus, sutrumpindama karantino laikotarpį atvykstantiems keliautojams nuo 10 iki 8 dienų ir atsisakydama skubių skrydžių maršrutų uždarymų.
Taip pat bus panaikintas reikalavimas identifikuoti ir izoliuoti „antrinius artimus kontaktus“.
Naujosiose taisyklėse prie privilegijuotų grupių, kurioms leidžiama nesilaikyti karantino, priskiriami „svarbūs verslo darbuotojai“ ir „sporto grupės“, su sąlyga, kad šie asmenys visą viešnagės laiką bus uždarame „burbule“.
Taip pat nutraukiama praktika skubiai uždaryti skrydžių maršrutus, jei tam tikros dalies keleivių viruso testų rezultatai yra teigiami.
Nors tai – santykinai maži pakeitimai, naujienų agentūra „Reuters“ skelbia, kad po tokio pareiškimo „Brent“ ir WTI naftos rūšių kaina kone iškart pakilo 3 proc.
Žemas dabartinis Kinijos apetitas energetikos ištekliams, nulemtas dėl COVID sulėtėjusios ekonomikos, anksčiau būdavo nuolat įvardijamas kaip viena priežasčių, kodėl kitos pasaulio valstybės vis dar gali įsigyti energetinių išteklių išpūstomis, bet dar toleruotinomis kainomis.
Nors šie konkretūs Kinijos politikos sušvelninimai mažai ką reiškia savaime – COVID valdymo politika išlieka labai griežta – vis dėlto tai gali būti matoma kaip ženklas, kad šalis po truputėlį ruošiasi grįžti į pilnavertį gyvenimą.
Ar antros pagal dydį pasaulio ekonomikos atsigavimas galėtų pabloginti situaciją, kalbant apie infliaciją Lietuvoje ir Europoje?
15min kalbinti ekonomistai mano, kad tokia galimybė reali, tačiau nėra aišku, ar Kinijos ekonomikos „atšokimas“ po COVID būtų panašus į europietiškąjį.
Ekonomistas Lietuvai prognozuoja „W“ formos infliaciją
Energetinių išteklių kainos Europos dėmesio centre atsidūrė gerokai anksčiau nei Rusija vasarį užpuolė Ukrainą, o bene labiausiai jos aptarinėjamos Lietuvoje.
Kadangi mūsų šalis gamtinių dujų neturi, yra priversta jas importuoti. Negana to, vietinės elektros gamybos apimtys yra žemos, Lietuvoje pagaminama tik apie 30–40 proc. reikalingos elektros energijos. Tad didžiąją dalį energetikos išteklių poreikio importuojanti Lietuva yra ypač priklausoma nuo jų kainų globalioje rinkoje.
Energetinių išteklių kaina reikšmingai tiesiogiai ir netiesiogiai prisideda prie infliacijos augimo šalyje. Šiuo metu metinė infliacija Lietuvoje yra 23,6 proc., tiesa, tikimasi, kad rodiklis jau pasiekė „matematinį“ piką.
Tai reiškia, kad rodiklis turėtų slinkti žemyn, tiesa, ne dėl to, kad kažkas esmingai pasikeitė kainose, tačiau dėl aukštos pernykštės palyginamosios bazės.
Lietuvos infliacijos kryptį gali vėl į neigiamą pusę pakeisti būtent Kinija, prognozuoja ekonomistas Aleksandras Izgorodinas.
Jis mano, kad scenarijaus, kai Kinija gerokai paspartins energetinių išteklių pirkimą, tikrai galima tikėtis, tačiau ne iš karto.
„Pilno COVID sugriežtinimų atšaukimo galima tikėtis 2023 m. pavasarį, kai virusas atsitrauks natūraliai“, – prognozuoja A.Izgorodinas.
Jai sugrįžus prie „normalaus“ gyvenimo, Kinijoje turėtume matyti augantį vartojimą, kas, savo ruožtu, paskatins naftos ir kitų žaliavų kainų augimą rinkose.
„Manau, kad Lietuvos laukia W formos infliacija – trumpu laikotarpiu infliacija sulėtės, bet 2023 m. pavasarį–vasarą tikriausiai matysime dar vieną kainų šuolį“, – prognozuoja ekonomistas.
Kalbėdamas su 15min A.Izgorodinas teigė, kad šiuo metu Kinijoje taikant griežtą COVID politiką gyventojams, nemaža dalis pinigų ekonomikoje necirkuliuoja. Laipsniškai atšaukus draudimus, šie pinigai galėtų sugrįžti į ekonomiką ir paskatinti vartojimą.
„Kai Kinija visiškai panaikins nulinę COVID politiką, mes matysime didelį atšokimą tokiose srityse kaip gyventojų vartojimas ir nekilnojamasis turtas. Kitų metų I–IV ketvirtį matysime milžinišką Kinijos ekonomikos atšokimą, o tai reiškia, kad jai prireiks resursų – metalų, naftos produktų“, – kalbėjo ekonomistas.
Tai galėtų sukelti didelę žaliavų paklausą pasaulyje, o tokia situacija nulemtų ir energetinių išteklių kainų šuolį.
„Tai reiškia, kad didesnė infliacija į euro zoną ir Lietuvą sugrįš kitų metų pavasarį–vasarą. Kadangi ES iš esmės yra žaliavas importuojantis regionas, todėl Europoje įvairių žaliavų kainos priklauso nuo situacijos pasaulio rinkose“, – kalbėjo A.Izgorodinas.
Tiesa, pašnekovas šioje situacijoje matytų ir vieną teigiamą aspektą – atsigaunanti Kinija trumpuoju laikotarpiu užmerks akis į politinius nesutarimus, nes jiems reikės nemažai produkcijos.
„Manau, kad jie pirks, sakykime, vokiškas prekes, tarp kurių komponentų bus prekės iš Lietuvos. Nes, žiūrint iš europinės praktikos, po COVID dažniausiai ateina labai staigus ekonominis atšokimas. Manau, kad Lietuva, net ir turėdama labai sudėtingus santykius su Kinija, laimės iš jos atsidarymo. Aišku, tą poveikį mes matysime daugiausiai netiesiogiai, per Lietuvos eksportą į ES šalis, Vokietiją, Skandinaviją“, – kalbėjo ekonomistas.
Ž.Mauricas: Kinija turi papildomų problemų
O banko „Luminor“ ekonomistas Žygimantas Mauricas mano, kad ilguoju laikotarpiu didelės įtakos atšaukiami COVID-19 reikalavimai neturės, kadangi Kinija turi nemažai kitų ekonominių bėdų.
Ekonomistas sutiko su prognoze, kad sušvelninti karantino ribojimai gali skatinti Kinijos vidaus vartojimą, tad ir žaliavų paklausą bei kainą.
„Tokiu atveju yra grėsmė, kad infliacija gali išlikti [aukšta] ilgesnį laikotarpį. Tačiau kita vertus, Kinijos ribojimų sušvelninimas lems tiekimo grandinių „atblokavimą“, kuris jau dabar vyksta. Tarkime, transportavimo konteineriais kaštai tarp JAV ir Kinijos, ES ir Kinijos yra nukritę tris kartus, lyginant su praėjusiais metais“, – 15min sakė ekonomistas, taip pat pridūrė, kad grįžimas į normalų gyvenimą Kinijai leis daugiau gaminti ir eksportuoti.
„Išaugs pasiūla, o paklausa galimai neaugs, o mažės dėl recesijos. Rinka gali susibalansuoti ir tai bus teigiamas veiksnys. Taigi, kalbant apie galutines pramonės prekes, tas poveikis bus daugiau teigiamas, apie žaliavas – neigiamas“, – apibendrino Ž.Mauricas.
Vis dėlto į žaliavų kainų padidėjimo prognozes jis yra linkęs žiūrėti atsargiai, kadangi net ir atlaisvinus COVID suvaržymus pačioje Kinijoje gali išlikti neapibrėžtumas dėl ateities, be to, įtaką gali daryti ir kiti veiksniai, kaip jau kuris laikas besitęsiančios rimtos problemos šalies NT rinkoje.
Kokia Kinija sugrįš po pandemijos?
COVID-19 viruso sukelta pandemija, 2020 m. pirmiausiai sukausčiusi būtent Kiniją, tapo savotišku lūžio tašku, užbaigusiu bene dešimtmetį trukusį stabilų ir santykinai ramų pasaulio ekonomikos augimą.
Nuo to laiko padėtis pasikeitė ne tik globalių finansų, maisto, energetikos ar geopolitikos sektoriuose, bet ir pačios Kinijos požiūryje.
A.Izgorodinas teigia, kad neseniai įvykęs Kinijos komunistų partijos suvažiavimas aiškiai parodė valdžios trajektoriją. „Didėjanti ir griežtėjanti ekonomikos kontrolė. Jei jie dar prieš pora metų ėjo link rinkos ekonomikos, suvažiavimas parodė, kad Kinija grįžta griežtos valdžios kontrolės laikus“, – kalbėjo pašnekovas.
Jis pridūrė, kad greičiausiai galima tikėtis Kinijos griežtumo, su kuriuo ji ėmėsi COVID problemų sprendimo, ir kitose srityse.
„Tačiau tai nereiškia, kad Kinijos ekonomika neaugs. Tai reiškia, kad ji augs, bet augs labai kontroliuojamai“, – kalbėjo pašnekovas.
Tuo tarpu Ž.Mauricas pastebi, kad Kinijos augimo perspektyvos yra gerokai sumažėjusios, lyginant su priešpandeminiu laikotarpiu.
„Tą rodo ir akcijų rinka, kuri yra gerokai mažesnė nei buvo prieš prasidedant pandemijai. Kinija norėjo, kad jos kova su pandemija taptų pavyzdžiu, tačiau nutiko priešingai. Ji parodė Kinijos valdžios nelankstumą“, – kalbėjo jis.
Ekonomistas taip pat pridūrė, kad verslai taip pat mato šalies valdžios nelankstumą, nors Kinijos suklestėjimas kaip tik buvo liberalizavimo rezultatas. Be to, pandemijos metu šalyje mažėjo gimstamumas – aspektas, kuris 1,4 mlrd. gyventojų turinčiai šaliai anksčiau nebūdavo didelė problema.
„Daug kas prognozuoja, kad Kinijos ekonomika artimiausią dešimtmetį augs 2–4 procentais. Kinijos vaidmuo pasaulio ekonomikoje jau mažėjo maždaug nuo to laiko, kai prasidėjo JAV ir Kinijos prekybos karas. Kiniją mes daugiau matysime kaip konkurentę, o ne vietą, kurioje galima eksportuoti“, – kalbėjo Ž.Mauricas.
