Juo labiau, kad Lietuvoje netiesiogiai investuoja daugiau kaip 1 mln. dirbančiųjų, kurie keletą procentų nuo savo mėnesio atlyginimo skiria būsimai pensijai kaupti. Ar susvyravus investicijų kainoms atlaikysime kylantį psichologinį spaudimą – priklauso tik nuo mūsų.
Ekonomika juda ratu
Pastarąjį dešimtmetį pasaulio bei Lietuvos ekonomikai pavyko išlaikyti kursą aukštyn. Vydamiesi išsivysčiusias Vakarų ekonomikas, investuodami ir pritraukdami investicijas augome įspūdingais tempais ir tam išties turėjome daug erdvės.
Kai ekonomika auga sparčiai, paprastai visko užtenka visiems. Auga atlyginimai, auga pensijos, auga paklausa, auga vartojimas, surenkama daugiau mokesčių, o tokios institucijos kaip „Sodra“ gali kaupti rezervą, skirtą „juodai dienai“. Tačiau kai šuolį keičia natūralus ekonomikos lėtėjimo etapas, neišvengiamai atsiranda psichologinis momentas, verčiantis abejoti pasirinkimais.
Investavimas finansų rinkose kaip papildomas pajamų pensijoje šaltinis Lietuvoje buvo įdiegtas, siekiant diversifikuoti rizikas tarp valstybės galimybių ir privačios iniciatyvos, tarp priklausomybės nuo vietinės rinkos ir užsienio rinkų galimybių. Be to, laipsniškai realizuojasi prognozės, kai visuomenė sensta, o dirbančiųjų ir pensininkų santykis prastėja, didindamas tiesioginę finansinę naštą „Sodrai“.
Kad ir koks sprendimas dėl pensijų sistemos Lietuvoje bus priimtas, vertėtų neužmiršti, kad dabartinėje situacijoje tai gali būti momentinis psichologinis sprendimas, lemiantis ne vieno dešimtmečio pasirinkimą.
Problema ir jos sprendimas
Mažos pensijos, sveikatos apsaugos ir kiti šiandienos iššūkiai neturėtų būti susiejami su II pensijų pakopa. Kiekvieno atskiro žmogaus situacija yra individuali, skiriasi lūkesčiai, kaip šią situaciją reikėtų spręsti. Vis dėlto, ilgalaikės ateities sąskaita siūloma spręsti momentinius iššūkius.
Pensijų fondai negali išspręsti sveikatos apsaugos sistemos prieinamumo klausimo, tai yra atskiros situacijos. Jei trumpalaikiai sprendimai iškeliami prieš ilgalaikį apsirūpinimą senatvei, kas bus, kai ateis senatvė, o žmogus turės dar daugiau sveikatos problemų? Negana to, šiuos gyvenimo etapus skirs labai svarbi ypatybė – pensijoje jis nedirbs ir neturės papildomo pajamų šaltinio.
Sveikatos sistemos prieinamumo problemos, apie kurias kalbame, reikalauja kitų sprendimo būdų bei priemonių ir tai neturėtų kenkti vizijai, kurios ilgalaikiu laikotarpiu siekiame kaip valstybė, kad pensija galima apsirūpinti iš skirtingų šaltinių. Antrosios pensijų pakopos esmė yra investavimas, tam atidedant dalį gaunamų pajamų. Tai laikau esminiu sistemos privalumu, kad lėšos yra nukreipiamos ateičiai, neišleidžiamos ir neišdalinamos.
Keisti reikia, kai tai neišvengiama
Kaupti savo pensijai nusprendžiantis žmogus žino, kad tai ilgalaikis procesas. Vienam tai gali trukti 20, kitam – 40 metų ir ilgiau. Dažni keitimai, o dažnas keitimas yra ir tai, kas keičiama kas 5 metus, tokio ilgo laikotarpio požiūriu yra nepageidautini. Jeigu politikų sprendimu keičiami kertiniai pensijų sistemos parametrai, kartu pasikeičia logika, mažėja pasitikėjimas.
Pagyrimų nusipelno visai nesenas kokybinis pensijų sistemos pokytis, kuomet pensijų fondai ėmė veikti gyvenimo ciklo fondų režimu. Atsižvelgiant į tai, kad II pakopoje dalyvauja didelė dalis dirbančiųjų,
kurie ne visi ir ne visuomet domisi investavimu, fondų skirtumais, jų prisiimamos rizikos laipsniu, toks atleidimas nuo gilinimosi potencialiai yra labai naudingas fondo dalyviui. Dabar užtenka priklausyti savo amžiaus fondui, o rizika automatiškai kinta artėjant pensiniam amžiui.
Vis dėlto, kaupimo II pakopoje procentas yra per mažas, jis nėra pakankamas. Tam, kad pasiektume apie 70 proc. buvusio atlyginimo dydžio ar kitą artimą pensijos procentą, būtina papildomai kaupti daugiau. Tačiau II pakopa veikia, ji prisideda prie dalies problemos sprendimo. Pokyčių reikia imtis tik tada, kai tai yra būtina ir neišvengiama. Kitaip sutrikdomas ilgalaikio investavimo procesas, kuris labiausiai pasiteisina nuosekliai be perstojo investuojant.
Mūsų finansinis elgesys ir kasdieniai sprendimai parodo tai, kaip mes gebame tvarkytis su pinigais.
Finansinis raštingumas Estijos pavyzdžiu
Finansinio raštingumo sąvoka nėra skirta tik investavimui ar taupymui. Mūsų finansinis elgesys ir kasdieniai sprendimai parodo tai, kaip mes gebame tvarkytis su pinigais.
Vienu iš rodytinų pavyzdžių pastaruoju metu tapo Estija, kurioje politikai „atidarė“ pensijų fondus ir leido iš jų atsiimti lėšas. Buvo etapas, kai pasidžiaugė galimybe atsiimti lėšas. Tikėtina, kad Estijoje yra daugiau investuojančių savarankiškai gyventojų, palyginti su Lietuva, jie plūstelėjo į vietinę akcijų biržą, sukėlė vertybinių popierių kainas, kurios vėliau, žinoma, krito. O kokie sėkmingi metai buvo paskolų bendrovėms, sulaukusioms paskolų grąžinimo...
Laisvė disponuoti pinigais irgi neatsiejama nuo finansinio raštingumo. Nes jei susimažini savo pensiją, grąžindamas brangiai pasiimtą paskolą, tai nėra sektinas pavyzdys. Pirmiausia, reikėtų vengti išlaidavimo imant brangias vartojimo paskolas, o ši pirma klaida veda dar didesnės klaidos link, kuomet norima atsiimti pensijų fondo turtą, taip pakertant apsirūpinimo senatve tikslą.
