Pigūs pinigai lėtina ekonomiką – tokį paradoksą institutas grindžia Ludwigo von Mises išplėtota Austriška verslo ciklo teorija.
Aiškinama, kad investicijas nukreipiant vartotojų poreikių tenkinimui, švaistomas gamybos potencialas, kuris galėjo būti nukreiptas į kitus sektorius. O išlaidaujantys vartotojai – tai reiškia, kad skolų kuprinė neleis taupyti ir papildyti prieigos prie kapitalo ir investicijų. Abu procesai ilguoju laikotarpiu sumažina produktyvumą ir tvarų ūkio augimą.
Tačiau visuomenė tikisi, kad klestėjimo iliuzija bumo laikotarpiu tęsis neribotai. Užuot leidusios įvykti recesijai ir išgydyti netinkamą išteklių paskirstymą, vyriausybės stumia dar didesnės plėtros, nepadengto kreditavimo ir išlaidavimo politiką. Tai dar labiau eikvoja kapitalą ir žemina būsimą pragyvenimo lygį, vertina „Mises“ instituto tyrėjas Mihai Macovei.
Sekdamos šia trajektorija, dauguma valstybių skubėjo įvesti ekonomikos stimuliavimo programas po 2008-ųjų krizės, o vyriausybių samdyti akademikai bandė atremti visus prieštaravimus.
Dabar jau aišku, kad pasaulio ekonomika įkliuvusi į užburtą ratą – stimuliuojama pinigais, skolos tik auga, o ilgalaikės perspektyvos tik mažėja.
Japonija yra ryškus pavyzdys – čia ekonomikos augimo perspektyvos subyrėjo po tris dešimtmečius tebesitęsiančių blogai apgalvotų ekonomikos stimuliavimo programomų, vertina ekonomistas.
1990 metais Japonijoje sprogo NT ir akcijų kainų burbulas, ir nuo tada šalis atkakliai bando atsigauti itin pigiais pinigais ir laisva fiskaline politika.
„Japonijos „prarastasis dešimtmetis“ galiausiai išsitęsė į tris dešimtmečius stagnacijos. Realaus BVP augimas, nuo 4 procentų 1970-1980 metais, krito iki mažiau nei 1 proc. vidutiniškai nuo 1991 metų. Vienam gyventojui tenkanti vertė smigo nosimi žemyn, lyginant su kitomis išsivysčiusiomis ekonomikomis – tiek vertinant doleriais, tiek ir įvertinus perkamąją galią“, – vertina M.Macovei.
Anot jo, Japonija po krizės darė viską, kad išlaikytų augimą ir palaikytų išpūstas algas ir kainas. Japonija pirmoji iš didžiųjų ekonomikų pradėjo nulinių palūkanų eksperimentą dar 2001 metais, o pinigų kiekybinio skatinimo ir neigiamų palūkanų normų programas pradėjo 2013-2014 m.
Tačiau, nei ekonomikos augimo, nei infliacijos iš to negavo. Ekonominė politika neleido likviduoti blogų investicijų ir kainų iškraipymų dar po bumo.
Japonijoje 15 metų užtruko išsivalyti bankų balansus ir atverti kreditavimą naujoms įmonėms. Japonijos centrinis bankas bandė įkvėpti gyvybės į sustingusią ekonomiką ir išpūtė savo balansą nuo 4 proc. BVP iki maždaug 100 proc. BVP, daugiausia pirkdamas šalies vyriausybės skolas.
Tuo pat metu privataus sektoriaus kreditavimas sumažėjo apie 60 proc. punktų nuo BVP, lyginant su 1980-ųjų lygmeniu.
Dėl pigių pinigų pernelyg persiskolinusios „įmonės-zombiai“ Japonijoje buvo išlaikytos gyvos iki pat šių dienų. Tai sumažino investicijas, išlaikė atlyginimus aukštus, ekonominiai resursai nebuvo perskirstyti produktyvesniems sektoriams.
Investuotojų pasitikėjimas ir kapitalo investicijos krito. Todėl Japonijoje didelės ir pelningos kompanijos mieliau investavo į turtą užsienyje – užsienio investicijų dalis nuo 0,5 proc. BVP 1990-aisiais, paaugo iki dabartinių 4 proc. BVP.
Kas išlieka paslaptimi daugeliui ekonomistų – kaip Japonijoje nesugebėta užkurti infliacijos, nepaisant masiškai spausdinamų pinigų.
Daug paaiškinimų išsakoma – tradicinis japonų taupumas, rizikos vengimas, vartojimo pokyčiai, susiję su senėjančia visuomene. Pasak M.Macovei, tai neįtikina, lyginant su tuo, kas darėsi prieš Japonijos krizę, kai kredito bumas po to sukūrė didžiulį defliacinį spaudimą.
Japonijos kova su defliacija neleido bumo metu sukurtiems kainų iškraipymams pasitaisyti, taip gamybos ištekliai toliau buvo paskirstomi netinkamai, rinka vengė investuoti.
Investicijų ir BVP santykis nuo 1980 metų nukrito 10 procentinių punktų, to nepakako net amortizacijai padengti.
Vienam vartotojui tenkantis kapitalas nuo 2000-ųjų tik mažėja, ir dėl to Japonijos produktyvumas atsilieka kone ketvirtadaliu, lyginant su puse EBPO valstybių, trečdaliu, lyginant su JAV.
Atlyginimai šalyje išliko stabilūs kone tris dešimtmečius tuo metu JAV ir Vokietijos algos didėjo ir atitrūko nuo Japonijos. Ateityje tai nulems būsimų pensininkų pajamas, jau dabar Japonijoje pensijos pakeičia 58 proc. buvusių pajamų, kai JAV – 71 proc.
Japonija išpūtė savo skolą iki 240 proc. BVP, tačiau tai neleido restruktūrizuoti blogų investicijų, likusių po bumo.
Krizės vilkinimas, anot ekonomisto, galiausiai ištrynė kapitalo išteklius ir darbo produktyvumą, o algos stagnuoja, pensijos mažėja,
„Tokie nepageidaujami rezultatai turėtų būti žadintuvas kitoms šalims, kurios eina tuo pačiu stimuliavimo keliu ir norėtų išvengti „Japonizacijos“ spastų“, – rašo „Mises“ instituto tyrėjas M.Macovei.
