Didžiausias moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis buvo finansinės ir draudimo veiklos įmonėse – 33,8 proc., informacijos ir ryšių – 28,8 proc., žmonių sveikatos priežiūros ir socialinio darbo – 27,1 procento.
Transporto ir saugojimo bei statybos įmonėse moterų vidutinis valandinis bruto darbo užmokestis viršijo vyrų, todėl atotrūkis buvo neigiamas ir sudarė atitinkamai minus 3,5 ir minus 1,8 procento.
Statistikų teigimu, darbo užmokesčio atotrūkiui įtakos turėjo ne teisinio, o socialinio ir ekonominio pobūdžio veiksniai – vyrų ir moterų skaičiaus pasiskirstymas pagal ekonomines veiklos rūšis, jų profesija, išsilavinimas, amžius, darbo stažas ir kitos priežastys.
Moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis šalies ūkyje, neįskaitant žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės bei viešojo valdymo ir gynybos, privalomojo socialinio draudimo įmonių ir įstaigų, 2020 metais sudarė 13 procentų – 0,3 proc. mažesnis nei 2019-aisiais. Viešajame sektoriuje jis buvo 11 proc., privačiajame – 15,7 proc., arba atitinkamai 3 proc. ir 1,3 proc. mažiau nei 2019 metais.
Didžiausias moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis šalies ūkyje, neįskaitant žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės bei viešojo valdymo ir gynybos, privalomojo socialinio draudimo veiklų, pernai buvo 35–44 metų amžiaus darbuotojų (17,5 proc.) grupėje, o mažiausias – vyresnių nei 65 metų darbuotojų (7,6 proc.) amžiaus grupėje.
Moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis Europos Sąjungoje (ES) 2019 metais sudarė 14,1 proc. ir, palyginti su 2018 metais, sumažėjo 0,3 procentinio punkto.
Mažiausias moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis 2019-asiaisi buvo Liuksemburge (1,3 proc.), Rumunijoje (3,3 proc.) ir Italijoje (4,7 proc.), o didžiausias – Estijoje (21,7 proc.) ir Latvijoje (21,2 proc.).
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba atkreipia dėmesį, kad pagerėjęs rodiklis neatskleidžia to, kokioje ekonominėje padėtyje moterys atsidūrė koronaviruso pandemijos metu.
Šis atotrūkis nusako skirtumą tarp moterų ir vyrų vidutinio valandinio bruto darbo užmokesčio, tačiau neįvertina gyventojų užimtumo lygio. Pandemijos ir karantino metu užimtumo rodikliai padeda adekvačiau įvertinti moterų ir vyrų patiriamus sunkumus darbo rinkoje.
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos ekspertas Donatas Paulauskas teigia, kad jei pažvelgtume tik į moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkį, galėtume pagalvoti, jog nebuvo nei karantino, nei pandemijos, nes rodiklis pernelyg nesiskyrė nuo ankstesnių metų.
„Tiesa, kad karantinas nesustabdė darbo užmokesčio ir darbo pajamų didėjimo, o moterims darbo pajamos augo net sparčiau nei vyrams dėl viešojo sektoriaus atlyginimų augimo. Tačiau moterys, kaip skelbia Sodra, susidūrė su didesniais užimtumo sunkumais – per metus nuo karantino pradžios daugiau moterų nei vyrų neteko darbo, o vėliau daugiau vyrų nei moterų darbą susirado. Matėme, kad ir ilgalaikio nedarbo rodikliai tapo nepalankesni moterims. Todėl darbo užmokesčio atotrūkio sumažėjimas, skatinamas didėjančiais atlyginimais viešajame sektoriuje, kur moterų dirba daugiau, neatskleidžia tikrosios jų ekonominės padėties“, – tvirtina D.Paulauskas.
Lietuvos statistikos departamento pateiktoje statistikoje matyti, kad darbo užmokesčio atotrūkis tarp lyčių mažėja vis lėčiau – 2018 m. atotrūkis mažėjo 1,1 procentinį punktą, 2019 m. – 0,8 p.p., 2020 m. – 0,3 p.p. Ryškiausi darbo užmokesčio skirtumai tarp moterų ir vyrų kaip ir kasmet pastebimi įmonėse, užsiimančiose finansine ir draudimo veikla (33,8 proc.). Moterys vidutiniškai uždirbo daugiau nei vyrai tik dviejose iš aštuoniolikos ekonominės veiklos sričių – t. y. transporto ir saugojimo (-3,5 proc.) bei statybos srityje (-1,8 proc.). Viešajame sektoriuje atotrūkis sumažėjo nuo 14 iki 11 proc., o privačiajame – išaugo nuo 14,4 iki 15,7 proc.
Lygių galimybių kontrolierė Birutė Sabatauskaitė pabrėžia, kad moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumus lemia daugybė veiksnių – tiek moterų dažniau daromos ilgesnės karjeros pertraukos dėl vaikų priežiūros, tiek lyčių pasiskirstymas į skirtingas profesijas ir ekonominius sektorius, tiek skirtinga moterų ir vyrų derėjimosi dėl atlygio galia ar diskriminacijos dėl lyties atvejai ir pan. Todėl svarbu, kad šią problemą spręstų ir valstybės institucijos, ir privačių įstaigų darbdaviai.
„Aktyviau apie skirtingus moterų ir vyrų atlyginimus pradėta diskutuoti, kai Sodra viešai paskelbė įmonėse mokamų atlyginimų dydžius pagal lytį. Užsienio šalių patirtis rodo, kad darbo užmokesčio skaidrumo priemonės yra vienas iš būdų paskatinti darbdavių sąmoningumą ir pagerinti darbuotojų ar darbo ieškančiųjų derybines pozicijas“, – teigia kontrolierė.
Tačiau, B.Sabatauskaitės teigimu, pasirodžiusios informacijos apie įmonių atlyginimus nereikėtų vertinti skubotai. Jei iš paviešintos informacijos matyti, kad įmonėje moterys ir vyrai uždirba skirtingai, tai savaime nereiškia, kad egzistuoja diskriminacija, nes viešai pateikiami tik vidutiniai atlyginimai, neatsižvelgiant į darbuotojų pareigas, darbo pobūdį. Kontrolierė teigia, kad toks viešumas turėtų paskatinti pačius darbdavius išsiaiškinti jų organizacijoje egzistuojančio atlyginimų atotrūkio priežastis, o prireikus – padėtį taisyti.
