Britų transliuotojas apklausė moteris, gyvenančias Brazilijoje, Nigerijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Pietų Korėjoje, kurios šįmet buvo priverstos taupyti.
1. Namie gaminamas skalbimo skystis
Jussara Bacello iš Rio de Žaneiro pasakoja, kad sugrįžus iš parduotuvės jos krepšys dabar būna perpus lengvesnis nei prieš metus.
Namų valymo priemonės yra viena iš sričių, kur ji taupo, o skalbimo skysčio moteris sako visai nebeperkanti. Dabar ji neišmeta panaudoto aliejaus, o atiduoda jį kaimynui, kad šis iš jo pagamintų skalbiklį.
„Kai nebegaliu aliejaus panaudoti, supilu jį į plastikinį butelį ir atiduodu savo kaimynui“, – BBC pasakoja ji.
Kaimynas išmoko šio triuko dirbdamas atliekų perdirbimo įmonėje. Aliejus, anksčiau naudotas traškučiams arba koxinha (vištienos kroketams) kepti, sumaišomas su alkoholiu, kaustine soda ir turguje pirktais kvepalais.
Jussara, dirbdama valytoja ir virėja vienoje Brazilijos inžinerijos įmonėje, uždirba minimalų darbo užmokestį – 1212 realų (225 JAV dolerius, 211,5 euro) per mėnesį, atskaičius įmokas pensijai. Prieš metus ji dar galėjo sau leisti kartais nueiti į kiną su jauniausiuoju sūnumi, o rankinėje įprastai nešiojosi maisto, kad galėtų paaukoti jo benamiams. Tačiau dabar ji taip nebedaro.
„Jei taip elgčiausi ir šiandien, atimčiau iš savo vaikų maistą, kurio mums reikia“, – sako Jussara.
2. Parduotuvėje pirkta kukūrūzų košė keičiama namine
Jau septynis mėnesius Nigerijos mokytoja Rebecca Ogbonna negali savo vaikų maitinti jų mėgstamais pusryčių dribsniais.
„Daiktai, kuriuos anksčiau pirkdavau už 1000 nairų (2,25 JAV dolerio, 2,12 euro), dabar kainuoja 3000 nairų (6,73 JAV dolerio, 6,33 euro) ir daugiau”, – BBC sako Rebecca.
Tai reiškia, kad moteris daugiau neperka „Golden Morn” – „Nestle” gaminamos greito paruošimo kukurūzų košės, kurią jos keturi vaikai kasdien valgydavo prieš eidami į mokyklą. Dabar Rebecca šią košę gamina namuose.
„Kai pradėjau ją gaminti, vaikai sakė, kad jiems nepatinka ir kad jos nevalgys. Bet jie turėjo valgyti”, – pasakoja moteris.
Ji dirba mokytoja ir uždirba pusantro minimalaus Nigerijos atlyginimo – 45000 nairų (100 JAV dolerių, 94,01 euro ), tačiau, pasak jos, to vis tiek nepakanka šeimai išlaikyti.
„Iki mėnesio pabaigos aš išleidžiu viską”, – sako ji.
3. Neperka naujų drabužių
Sumokėjusi už maistą ir nuomą Jessica Racome nebeturi už ką įsigyti drabužių.
Prieš metus moteris galėjo išsiversti su 9,50 svarų (10,74 euro) per valandą mokamu atlyginimu, kurį ji gauna dirbdama valytoja internetinės parduotuvės sandėlyje Londone, tačiau dabar, nepaisant ilgesnių darbo valandų, jai sekasi sunkiai.
„Kadangi jie neturi pakankami darbuotojų, mano darbo valandos padvigubėjo. Aš turiu su tuo susitaikyti, nes viskas pabrango“, – sako 56 metų ekvadorietė. Ji tikina, kad dabar dirba 15–16 valandų per dieną.
Pailsėti po darbo jai taip pat nėra lengva, nes ji neišgali įsigyti naujo čiužinio.
„Iki praėjusių metų būčiau galėjusi čiužinį nusipirkti išsimokėtinai, bet dabar dirbu tik tam, kad sumokėčiau už nuomą ir maisto produktus. Daugiau niekam nebelieka”, – sako Jessica.
Tai taip pat reiškia, kad ji negali nusipirkti jokių naujų drabužių ir pamažu sudėvėjo turimus.
Moteris ne kartą lankėsi nelaimingų atsitikimų ir skubios pagalbos skyriuje dėl sveikatos problemų, susijusių su pervargimu ir stresu.
„Jie rekomenduoja man pakeisti darbą, tačiau mano amžiaus žmogui tai nėra taip paprasta”, – tvirtina moteris.
4. Neperka lėktuvo bilietų, kad per gimtadienį grįžtų namo
29 metų prekybos centro darbuotoja Da Woon Jeong turėjo atsisakyti vizitų pas savo tėvus.
Kelionė autobusu ir traukiniu į abi puses iš Pietų Korėjos sostinės Seulo, kur ji dabar gyvena, iki tėvų namų kainuoja 150 tūkst. vonų (115 JAV dolerių, 108,11 euro) ir per pastaruosius metus jai tapo neįperkama.
„Norėčiau būti su jais per gimtadienius, bet gaila, kad dabar negaliu”, – sako ji.
Jos finansus paveikė ne tik maistų kainų augimas, bet ir palūkanų normų didėjimas. Ji yra pasiėmusi būsto paskolą, o mėnesio įmokos pastaruoju metu padidėjo.
„Dabar dirbu tik tam, kad išgyvenčiau. Anksčiau galėjau nuvežti šiek tiek pinigų tėvams, bet šiemet visas savo santaupas išleidau kasdienėms sąskaitoms apmokėti. Šiuos pinigus taupiau nenumatytiems atvejams ir tėvų priežiūrai”, – sako ji.
2022 m. šalies vyriausybė 5 proc. padidino minimalų darbo užmokestį iki 9160 vonų (7 JAV dolerių, 7,45 euro) per valandą, tačiau, pasak jos, kainos kilo dar sparčiau.
„Vyriausybė turėtų surinkti daugiau mokesčių iš turtingųjų, kad padėtų vargšams”, – įsitikinusi ji.
Dirba daugiau, tad pajamos išaugo
BBC pasikalbėjo ir su viena moterimi, kurios finansinė padėtis šiais metais pagerėjo.
40 metų indė Farbani Chhura kiekvieną darbo dieną uždirba 333 rupijas (4 JAV dolerius, 3,76 euro). Tai minimalus nekvalifikuoto žemės ūkio darbuotojo darbo užmokestis Indijos šiaurės rytų Odišos valstijoje, kur ji gyvena.
Tai nėra dideli pinigai, tačiau ji ir jos vyras bent jau turi garantuotą nuolatinį darbą.
F.Chhura naudojasi vadinamuoju Mahatmos Gandžio nacionaliniu kaimo užimtumo garantijų įstatymu, kuris užtikrina 100 apmokamų darbo dienų per metus. Tiesa, siekdama sumažinti migraciją iš vietovės, kurioje ji gyvena, Odišos valstijos vyriausybė 2020 m. šį skaičių padidino iki 200 dienų, o 2022 m. liepą – iki 300 dienų.
Pranešama, kad visoje šalyje pagal šią schemą aktyviai dirba daugiau kaip 100 mln. žmonių. Odišoje tik tam tikrose keturių vakarinių rajonų dalyse, įskaitant Balangiro rajoną, kuriame gyvena ir Farbani, dabar garantuojama 300 darbo dienų.
„Matau, kad daržovių ir ankštinių daržovių kainos rinkoje per pastaruosius šešis mėnesius labai išaugo, bet kadangi dabar turime darbą, vis dar galime jų nusipirkti“, – sako moteris.
Jai dabar taip pat nebereikia skolintis iš mikrofinansų banko, kad nupirktų vaistų savo seneliui.
„Gaudami didesnį atlyginimą mes netgi galime grąžinti skolas“, – kalba ji.
