H.Varnienės teigimu, ne visiems neįgaliesiems reikia pritaikyti darbo aplinką. Pavyzdžiui, žmogui, sėdinčiam vežimėlyje ir dirbančiam administracinį darbą, turi būti sudarytos tinkamos sąlygos tik atvažiuoti iki darbo vietos – daugiau poreikių jam nėra.
Žinoma, sutinka H.Varnienė, kuo didesnė negalia, tuo sunkiau pritaikyti darbo vietą. Pavyzdžiui, kai kuriems sunkiau judinti rankas, dėl to gali reikėti pritaikyti specialią įrangą.
Darbdavių konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas V.Levickis kalba, kad darbdaviai paprastai nerimauja, ar sugebės pritaikyti patalpas bei įrengti tinkamas poilsio vietas – kartais investicijos gali būti didesnės nei darbuotojo sukuriama vertė.
Lietuvos darbo biržos komunikacijos skyriaus vyr. specialistė Milda Jankauskienė išskiria kitą priežastį. Anot jos, neįgaliuosius supa stereotipai, darbdaviai dvejoja, ar jie sugebės tinkamai atlikti darbus.
„Neįgalieji stigmatizuojami – vyrauja stereotipas, kad neįgalus asmuo, turėdamas sveikatos problemų, negalės atlikti darbo, tai darys nepakankamai greitai, jam trukdys negalia. Darbdaviai baiminasi, kad toks darbuotojas dirbs neefektyviai ir dažnai sirgs“, – svarsto M.Jankauskienė.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai taip pat pritaria tokiai minčiai. Anot ministerijos, kliūtis įsidarbinti sudaro kai kurių darbdavių išankstinės nuostatos dėl galimai kilsiančių problemų, susijusių su darbuotojų sveikata, darbo sąlygomis bei darbo vietos pritaikymu.
Kritikuoja subsidijų ir pašalpos teikimą
Kita problema, kurią įvardija V.Levickis, – informacijos trūkumas. Jis sutinka, kad jei būtų daugiau švietimo, darbdaviai būtų linkę labiau integruoti neįgaliuosius ir priimti juos į darbo rinką.
„Jei darbdaviai turėtų daugiau informacijos kaip geriau elgtis priimant neįgalųjį, jei būtų geros praktikos pavyzdžių, požiūris pasikeistų. Labai stipriai trūksta informacijos“, – apgailestauja V.Levickis.
Darbdavių konfederacijos atstovas įžvelgia ir visuomenės problemų, anot jo, kiti darbuotojai gali turėti kokių nors išankstinių nuostatų, o tai dar labiau apsunkina situaciją.
Žmonės, turintys proto ar psichikos negalią, Lietuvoje yra tarsi tabu, o užsienio šalyse jie puikiai dirba.
Tokiai nuomonei pritaria H.Varnienė: „Žmonės, turintys proto ar psichikos negalią, Lietuvoje yra tarsi tabu, o užsienio šalyse jie puikiai dirba. Paprastai parduotuvėse jie išdėlioja prekes, ką nors archyvuoja – tikslingai išmokius dirbti konkretų darbą, jie gali puikiai tai daryti.“
H.Varnienė taip pat kritikuoja subsidijų teikimą neįgaliesiems. Anot jos, tuo piktnaudžiaujama, nes darbingumo grupės arba procentai neatspindi realių žmogaus gebėjimų dirbti.
„Laikomės pozicijos, kad žmogui su negalia būtų parenkamas optimaliausias darbas, kad būtų galima maksimaliai išnaudoti jo sugebėjimus. Tada subsidijos nereikia“, – tvirtina H.Varnienė.
Neįgaliųjų forumo atstovės teigimu, darbdaviams trūksta informacijos, esą jie nežino, kad žmonės su negalia gali ir nori dirbti. Ji taip pat kritikuoja valstybės teikiamas pašalpas. Pasak H.Varnienės, jos neskatina įsilieti į darbo rinką.
„Žmonėms su negalia mokamos pašalpos yra didžiulė meškos paslauga“, – tikina H.Varnienė.
Darbdaviams trūksta informacijos
Pasak H.Varnienės, darbdaviai dažnai nežino, kaip neįgaliesiems gali padėti. Pavyzdžiui, sako ji, darbus reikėtų skaidyti į smulkesnius veiksmus.
„Kasininko darbą galėtume išskirti į tris pareigybes – vienas dirba kasoje, kitas dėlioja prekes, trečias užsiima valymu. Tai galėtų pasiteisinti pritaikant darbo vietas neįgaliesiems. Darbdaviai tikrai nėra kokie nors siaubūnai, jie tiesiog nežino“, – svarsto H.Varnienė.
Vis dėlto V.Levickis abejoja, ar kiekvienoje įmonėje būtų galima darbo procesą išskaidyti į smulkesnius veiksmus.
„Kiekvienas darbuotojas turi būti universalus. Pavyzdžiui, jei yra keliasdešimties metrų plotas prekybai, jame dirba vienas pardavėjas, kuris ir prekiauja, ir susitvarko, ir prekes susikrauna. Įsivaizduokite, kas būtų, jei reikėtų priimti tris.
Kalbame ir apie darbo užmokestį – juk minimalus atlyginimas yra privalomas, todėl tokioje situacijoje nebūtų ekonominės logikos. Stambioje įmonėje išskaidyti darbus būtų lengva, smulkioje – beveik neįmanoma“, – sako V.Levickis.
Įsidarbina 10 proc. Darbo biržoje registruotų neįgaliųjų
Darbo biržos atstovė M.Jankauskienė teigia, kad, siekiant sudaryti tinkamas sąlygas neįgaliems asmenims integruotis ir išlikti darbo rinkoje, rengiamas profesinis mokymas, taip pat gali būti skiriama parama darbo vietoms steigti.
Pasak M.Jankauskienės, socialinėms įmonėms, įdarbinusioms neįgaliuosius, mokama valstybės parama. Neįgaliesiems taip pat taikoma profesinės reabilitacijos programa, kuria siekiama atstatyti darbingumą bei padėti įgyti naujų profesinių įgūdžių.
Kaip skelbia Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, neįgaliesiems, kuriems nustatytas sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis ir kurie siekia pradėti savo verslą, organizuojamas savarankiško užimtumo rėmimas. Neįgalusis, įsteigęs sau darbo vietą, turi ją išlaikyti ne mažiau kaip 36 mėnesius.
Ministerijos atstovų teigimu, šiuo metu rengiami Užimtumo, Socialinių įmonių bei Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymų pakeitimai, kuriais ketinama įtvirtinti principą, kai valstybė remia patį neįgaliųjų įdarbinimą, o ne juridinius asmenis, kurie neįgaliesiems tik suteikia darbo vietą.
Rengiamame įstatyme siūloma, kad būtų atliekamas individualus vertinimas ir nustatoma, kokių konkrečių paslaugų ir priemonių reikia tam tikroje darbo vietoje.
M.Jankauskienė teigia, kad 2018 metų sausio–liepos mėnesiais įdarbinta 97,2 tūkst. asmenų. Iš jų – virš 600 neįgaliųjų, kuriems nustatytas iki 55 proc. darbingumas.
Pasak Darbo biržos atstovės, dažniausiai neįgalieji dirba valytojais, pardavėjais, virėjais, vairuotojais. Ji taip pat išskiria tokias profesijas kaip kiemsargiai, siuvėjai bei apsaugos darbuotojai.
