Pažvelgę giliau, galime atrasti ne tik neįgyvendinamų užmojų, bet ir idėjų, kurių realizavimas turėtų rimtų neigiamų pasekmių šalies ekonomikai. Kyla klausimas, ar siūlomi sprendimai gali tapti ilgalaikės ekonominės sėkmės pagrindu, ar, vis dėlto, tik pagilinti esamas problemas?
Biudžeto išlaidų ir mokesčių klausimai
Viena iš dažniausiai pasitaikančių klaidų – kalbėti apie papildomas išlaidas ir nutylėti, iš kur atsiras tam skirtos lėšos. Natūralu, jog norint gauti, tenka susimokėti, tačiau rinkėjas dažniausiai sulaukia tik vienpusio pažado, kuris greičiausiai nebūtų pilnai išpildytas arba dėl to būtų patiriama nuostolių kitais klausimais. Panašiai elgiamasi ir tada, kai siūloma mažinti mokesčių naštą arba teikti daugiau mokestinių lengvatų, neįvardijant, kokių valstybės išlaidų dėl to bus atsisakyta. Šią situaciją iliustruoja Darbo partija, ketindama tiek mažinti mokesčius, tiek didinti išlaidas.
Susipažinus su dalies partijų programomis, gali susidaryti įspūdis, kad bene viską tikimasi finansuoti apmokestinus tuos, kurie generuoja daugiausiai pajamų. Nors galima didinti mokesčių progresyvumą, vargu ar vien to užtektų papildomoms valstybės išlaidoms padengti. Matyti ir tokių atvejų, kaip Tautos ir teisingumo sąjungos programoje, kai norima apmokestinti tik tam tikrus sektorius (bankus ir prekybos centrus), argumentuojant, kad ten yra oligopolijų. Visgi kova prieš oligopolijas – Konkurencijos tarybos teritorija, kas programoje, žinoma, nėra paminėta.
Atsigręžiant į pajamų nelygybės mažinimą, į akis krenta Liberalų sąjūdžio programa. Partija griežtai pasisako prieš skirtingų pajamų (pavyzdžiui, darbo pajamų, individualios veiklos pajamų, honorarų) apjungimą mokant mokesčius, nors tai būtų vienas iš efektyviausių būdų mažinti pajamų nelygybę Lietuvoje.
Minimalus darbo užmokestis ir užsienio investicijos
Pažadais didinti minimalų darbo užmokestį žarstosi ne viena partija. Lietuvos regionų partija tariasi siekianti jį priartinti prie vidutinio atlyginimo, teigdama, jog tai pagerins darbuotojų finansinę padėtį ir sumažins emigraciją. Tačiau kritikai perspėja, kad tokia politika yra techniškai neįmanoma, o, jei ir būtų įgyvendinta, sukeltų nedarbą arba gerokai padidintų šešėlį, ypač tarp mažiau kvalifikuotų ir nedaug patirties turinčių darbuotojų.
Kai kurios partijos, pavyzdžiui, Tautos ir teisingumo sąjunga, siūlo riboti užsienio kapitalo įmonių dalyvavimą tam tikrose srityse, pavyzdžiui, bankininkystėje, arba nacionalizuoti neseniai privatizuotas įmones (pvz., „Ignitis“). Nors tokie siūlymai gali būti grindžiami siekiu apsaugoti vietinį verslą, jie taip pat gali sumažinti šalies patrauklumą tarptautiniams investuotojams.
Valstybinis bankas
Šiais metais ypač daug partijų pasisakė už valstybinio banko steigimą. Tiesa, partijų požiūriai stipriai išsiskiria: Lietuvos socialdemokratų partija norėtų valstybinio plėtros banko su plačiu socialiniu mandatu, Tautos ir teisingumo sąjunga – valstybinio-komercinio banko, kuriame būtų laikomos valstybės biudžeto, visų valstybės institucijų ir savivaldybių lėšos bei finansuojami valstybinės svarbos projektai, o Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga siekia, kad jis spręstų jaunųjų ūkininkų ir viso žemės ūkio kreditavimo klausimus.
Be išgrynintos vienakryptės vizijos kyla rizika, kad bankas taip ir nebus įsteigtas arba, steigimo atveju, taps politiniu įrankiu partijoms siekti savų tikslų. Panašiai nutiko Lenkijoje, kai buvo nuspręsta nacionalizuoti „Pekao Bank“, vieną didžiausių Lenkijos bankų, tačiau vienintelis realus pokytis buvo toks, kad aukštose pozicijose buvo įdarbinti bankininkystės patirties neturintys, tačiau valdžiai palankūs asmenys. Nepamirškime papildomų, tam reikalingų lėšų, kurių ir taip trūksta esamiems valstybės įsipareigojimams.
Politinių partijų programos dažnai siūlo patrauklius ir rinkėjų dėmesį pritraukiančius ekonomikos valdymo sprendimus, tačiau kartais jie nesuderinami su realia ekonomine padėtimi. Mokesčių didinimas ar ribojimas, viešųjų išlaidų plėtra ar užsienio investicijų apribojimai – tai tik keletas diskusinių klausimų, kuriuos verta nagrinėti kritiškai. Ekonominės politikos tvarumas reikalauja ne tik trumpalaikių sprendimų, bet ir ilgalaikės vizijos, kurioje būtų derinami tiek vidaus, tiek tarptautiniai interesai.
