Kovo mėnesį infliacija euro zonoje sumažėjo iki 2,4 procentų, o kai kuriose šalyse (pavyzdžiui, Lietuvoje) jos visai neliko. Stebint per pastaruosius dvejus metus sumažėjusias daugelio žaliavų kainas bei itin silpną paklausą euro zonoje, natūralu tikėtis tolimesnio infliacijos mažėjimo link ir žemiau 2 procentų kartelės.
Tačiau ECB kol kas susilaikė nuo palūkanų normų mažinimo, baimindamasis, kad „per spartus“ atlyginimų augimas gali tęstis ilgiau nei tikimasi ir vėl gali pakaitinti infliaciją.
Iš tiesų, pirmąjį šių metų ketvirtį matėme šiek tiek įsibėgėjantį paslaugų kainų augimą. Tam įtakos turėjo ir darbo sąnaudų augimas, ir metų pradžioje įgyvendinamas paslaugų kainų indeksavimas. Pavyzdžiui, nuomos, valymo, apsaugos ar kitų profesinių paslaugų kainos dažnai padidinamos atsižvelgiant į praėjusių metų infliaciją.
Vis tik, priešingai nei JAV, kur daugiau ekonomikos perkaitimo ženklų, euro zonos infliacijos užstrigimo virš 2 proc. tikimybė išlieka žema.
Tad kokių palūkanų normų pokyčių galima tikėtis iki metų pabaigos ir kitais metais? Šiuo metu palūkanų normų ateities sandoriai rodo, kad rinka tikisi jog ECB palūkanų normas šiemet mažins tris kartus, trijų mėnesių „Euribor“ šių metų gale turėtų siekti apie 3,2 procento, o kitų metų pabaigoje – 2,5 procento. „Swedbank“ ekonomistų vertinimu, toks rinkos lūkestis yra gana konservatyvus, o labiau tikėtinas spartesnis palūkanų normų mažinimas.
Be to, dažnai klaidingai manoma, kad gyventojai ir verslas mažesnes palūkanų normas pajus tik tuomet, kai jas sumažins ECB. Tačiau tarpbankinės palūkanų normos „Euribor“ atspindi rinkos lūkesčius dėl palūkanų artimiausiais mėnesiais ir keičiasi ECB dar nepriėmus sprendimo.
Pavyzdžiui, 6 mėnesių „Euribor“ pikas buvo prieš pusmetį, tuomet šios palūkanos siekė 4,15 procento. Šiandien jos yra 0,3 procentinio punkto mažesnės ir atspingi rinkos lūkestį, kad per artimiausius mėnesius ECB bent kartą sumažins bazines palūkanų normas. Be to, gyventojams pasiskolinti tapo šiek tiek pigiau dėl sumažėjusių būsto paskolų maržų – per pastaruosius kelerius metus jos sumažėjo visu procentiniu punktu, nuo 3 iki 2 procentų.
Kalbėdami apie ekonomines tendencijas ir palūkanų normų pokyčius retai galime pasakyti, kad kažkas „tikrai įvyks“. Geopolitinės įtampos ir naftos bei kitų žaliavų kainų šuoliai vėl galėtų bent trumpam pakaitinti infliaciją ir apsunkintų centrinių bankų planus mažinti palūkanų normas. Ir priešingai – didesni ekonominiai sukrėtimai ir neigiamos tendencijos darbo rinkoje galėtų paskatinti centrinius bankus palūkanų normas karpyti dažniau ir didesniais žingsniais.
Bet kuriuo atveju, panašu, kad Lietuvos įmonės ir gyventojai didelių palūkanų normų laikotarpį išgyveno visai nesunkiai, o bent jau šiame fronte prasideda atokvėpis.
