EK iškelta idėja, kad ES šalys narės galėtų minimalų atlyginimą skaičiuoti remdamosi vienodais principais, spėjo apaugti įvairiausiais gandais.
Vienas populiariausių, kad visoje ES norima įvesti vienodą atlyginimą. Panašų pasiūlymą praėjusių metų rudenį Europos Parlamentui pateikė europarlamentaras Viktoras Uspaskichas, parengęs rezoliucijos projektą, kad visose ES šalyse minimalus mėnesinis atlyginimas nebūtų mažesnis nei 750 Eur.
Tuo tarpu EK siūlo visai ką kitą. Šiuo metu diskutuojama dėl galimybės įteisinti nuostatą, kad minimalioji mėnesinė alga (MMA) nebūtų mažesnė už 60 proc. valstybės narės vidutinio atlyginimo.
„Jokių siūlymų suvienodinti MMA nėra. MMA susijusi su valstybių narių ekonominio išsivystymo ir darbo užmokesčio lygiu, tad pažiūrėkime į statistiką ir daugiau noro tokiems pasiūlymams neliks. MMA Liuksemburge 7 kartus didesnis nei Bulgarijoje ir 4 kartus nei Lietuvoje“, – 15min pabrėžė europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė.
Tad, jei EK sutartų dėl tokios nuostatos, vienoda būtų tik minimalios algos apskaičiavimo formulė, o realiai mokamas atlyginimas kiekvienoje šalyje skirtųsi priklausomai nuo atlyginimų vidurkio.
Artimiausiu metu Komisija konsultuosis su socialiniais partneriais, bandydama išsiaiškinti, ar būtina imtis veiksmų ES lygmeniu, ar šį klausimą palikti deryboms tarp socialinių partnerių.
Viena iš priežasčių, kodėl Komisija svarsto šią iniciatyvą – lūkestis, kad ši priemonė sumažintų į stipriausias ES ekonomikas plūstančių emigrantų būrius iš mažesnį darbo užmokestį mokančių valstybių.
„Sausį naujoji EK paskelbė komunikatą, kuriame pateikia savo situacijos vertinimus, nurodydama, jog šioje srityje yra nemažai spręstinų problemų. ES kas dešimtas dirbantysis patiria skurdo grėsmę. Esamos sistemos ne visada apsaugo dirbančiuosius nuo skurdo ir užtikrina padorų pragyvenimą“, – kodėl EK ėmėsi minimalios algos skaičiavimo, pabrėžė ir V.Blinkevičiūtė.
Rekomendacija ar prievolė?
MMA kiekviena valstybė nustato skirtingai: 22 valstybėse jis nustatomas įstatymais, 6 – kolektyvinėmis sutartimis (Austrijoje, Danijoje, Italijoje, Kipre, Suomijoje ir Švedijoje).
O minimalus atlyginimas varijuoja nuo 242 eurų į rankas Bulgarijoje iki 1738 eurų Liuksemburge. Lietuva pagal šį rodiklį atsiduria prie galo – minimalią algą gaunantys lietuviai prieš mokesčius uždirba 607 eurus, po mokesčių – 437 eurus.
EK lygmeniu vykstančios diskusijos dėl minimalios algos nustatymo tvarkos suvienodinimo gali baigtis dvejopai.
„Jei tai bus rekomendacijos dėl MMA nustatymo tvarkos, jos bus neprivalomos. Jei Europos Taryba ir Europos Parlamentas priimtų direktyvą, ji būtų privaloma”, – pabrėžė V.Blinkevičiūtė.
Europos profesinių sąjungų konfederacija siekia, kad EK priimtų direktyvą, įpareigojančią šalis nustatyti bendrą minimalios algos apskaičiavimo formulę.
„Mes siekiame, kad bendras minimalios algos visoje Europoje skaičiavimas būtų įteisintas direktyvoje, kad tai nebūtų rekomendacija, nes visi žinome, kokią galią turi rekomendacijos“, – 15min sakė Lietuvos profsąjungų konfederacijos vadovė Inga Ruginienė.
Daugumoje šalių MMA – 40 proc. nuo vidutinės algos
Jei tokia direktyva būtų privaloma, ji labiausiai paliestų tas ES šalis, kuriose minimalus atlyginimas labiausiai nutolęs nuo vidutinio darbo užmokesčio ir kur darbuotojų, gaunančių minimalų darbo užmokestį, gretos yra didžiausios.
Tiesa, „Eurostat” duomenimis, nė vienoje šalyje turinčioje Vyriausybės nustatytą minimalų atlyginimą, MMA nesiekia EK siūlomos 60 proc. vidutinio darbo užmokesčio kartelės.
2018 metų duomenimis, Lietuvoje ši proporcija siekė 46,5 proc. Tuo tarpu 2018–2019 metų duomenimis, minimali alga, palyginti su vidutiniu atlyginimu, mažiausia buvo Čekijoje (38,5 proc. vidutinio atlyginimo), Ispanijoje (39,7 proc.), Slovakija (39,7 proc.). Net ir Vokietijoje ji tesiekė 40,8 proc. vidutinio atlyginimo.
O kalbant apie šalis, kur daugiausia darbuotojų gauna minimalų atlyginimą, „Eurostat” pateikia tik 2014 metų duomenis: Slovėnijoje – 19 proc., Rumunijoje – 15,7 proc., Portugalijoje – 13 proc., Lenkijoje – 11,7. O Lietuvoje nurodoma, kad 8 proc. darbuotojų uždirba minimalią algą.
Mažiausiai darbuotojų minimalų atlyginimą gavo Belgijoje – 0,4 proc.
Lietuva didintų MMA 85 eurais
Jei būtų priimtas sprendimas, jog MMA privalo būti ne mažesnė kaip 60 proc. vidutinio darbo užmokesčio, Lietuvai turėtų didinti minimalų darbo užmokestį.
V.Blinkevičiūtė skaičiuoja, kad pagal šiuo metu turimus duomenis MMA į rankas didėtų apie 85 eurus.
O diskusijoje įteisinti, kad minimali alga siektų 60 proc. vidutinio darbo užmokesčio lygio, ar ne, kiekviena pusė Lietuvoje turi svarių argumentų.
Profsąjungos tvirtina, kad tokia minimalios algos apskaičiavimo formulė tiesiog leis žmonėms oriai gyventi, tuo tarpu darbdaviai piktinasi, kad atlyginimų kėlimas direktyvomis neįtelpa į jokius ekonomikos dėsnius.
I.Ruginienė argumentuoja, kad Europos socialinė chartija ir EBPO tyrimai rodo, kad minimali riba, reikalinga išgyventi kiekvienam žmogui, yra 60 proc. nuo tos šalies vidutinio darbo užmokesčio.
„Lietuvoje šiuo metu ši riba yra 47,3 proc. Mes gyvename posovietinėse šalyse ir mums tik pasvajoti apie tokius susitarimus su darbdaviais, kaip Skandinavijos šalyse, kur darbuotojai jau dabar išsikovoję, kad minimali alga siekia daugiau negu 90 proc. vidutinio darbo užmokesčio. Lietuvoje darbdaviai priešinasi, tad mes neturime kito įrankio nėra kaip ši bendra Europoje MMA nustatymo tvarka. Reikia nustoti išgyventi ir pradėti gyventi“, – kito būdu padidinti minimalų darbo užmokestį nemato I.Ruginienė.
Tuo tarpu Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidentė Edita Maslauskaitė kritikuoja šią iniciatyvą, teigdama, kad net Lietuvos centrinei valdžiai nustatant minimalios algos apskaičiavimą kenčia regionai ir atskiri sektoriai. Tarp tokių – valymo, saugos, pašto paslaugos, kur reikia mažos kvalifikacijos darbuotojų ir mokami mažiausi atlyginimai.
Kelti atlyginimus reikalaus ir kiti
E.Maslauskaitės vertinimu, nustačius, kad MMA yra 60 proc. nuo vidutinio atlyginimo, užsisuktų visa spiralė: pakėlus atlyginimus mažiausiai kvalifikuotiems darbuotojams, didesnių algų pradėtų reikalauti ir kvalifikuoti specialistai. O įsipareigojimas įmonėms mokėti daugiau nesukuriant daugiau pridėtinės vertės turi neigiamas pasekmes.
„Kai sektoriuje nekyla produktyvumas, o tik yra įpareigojimas daugiau mokėti, tai priveda prie problemų, kad įmonės ar sektoriai taps nekonkurencingi. Noras padėti užsidirbti daugiau direktyvomis vienai dienai patrauklus, bet ilgalaikėje perspektyvoje gali pakenkti ir patiems žmonėms“, – mano E.Maslauskaitė.
LLRI viceprezidentė pateikia pavyzdį – jei įmonė moka atlyginimus, kuriuos nustato rinka, ji gali žmones įdarbinti ir mokėti atlyginimus atsižvelgdama į tai, kaip pavyksta parduoti produktą. Tačiau, jei pasaulinėje rinkoje konkuruojantis verslininkas bus įpareigotas kelti atlyginimą, nors brangiau parduoti to produkto rinkoje negalės, nes nepagerino jo kokybės, sukils kaštai.
„Jei kyla atlyginimas dėl to, kad kyla žmonių darbo produktyvumas, įmonės sukuria ir parduoda daugiau, ateina daugiau investuotojų, sukuriančių daugiau darbo vietų, tada atlyginimo kėlimas yra sveikas. Jei kyla nustačius dirbtinai direktyvą, tai tada jau problema, nes įmonės ne visada sugeba šalia kylančio darbo kašto sukurti pridėtinę vertę produktus, kad galėtų kompensuoti tų kaštų kilimą“, – pabrėžė ekspertė.
Tuo tarpu profsąjungų atstovai atšauna tokius darbdavių pasiteisinimus girdintys kaskart, kai pradedama kalbėti apie atlyginimus.
„Kiekvienas nori pigios darbo jėgos, didesnį pelną uždirbti, o dalijimosi pelnu kultūros Lietuvoje nėra. Vos pradedame kalbėti apie didesnį atlyginimą bet kokiame sektoriuje, iš karto atsiranda grasinimai, kad įmonės išsikels į kitą šalį, bankrutuos, atleis žmones, robotus pastatys“, – populiariausius darbdavių grasinimus vardija profsąjungų atstovė.
„Šiemet minimalus atlyginimas į rankas pakilo 40 eurų, beveik nieko, bet darbdaviai alpo, kad jiems nepakeliama našta. Bet pakilo tas atlyginimas ir toliau dirbame. Dar darbdaviai grasina, kad pakėlus algas kils ir kainos, bet kainos vis tiek kyla, net jei nekeliame atlyginimo“, – sako I.Ruginienė.
Padėtų kovoti su šešėliu
Beje, prie vidutinio atlyginimo priartėjęs minimalus atlyginimas padėtų kovoti su šešėliu, vis dar giliai įsitvirtinusiu tam tikruose sektoriuose.
Pavyzdžiui, statybų sektorius per 2019 metų tris ketvirčius uždirbo 178 mln. eurų ikimokestinio pelno – net 161 proc. daugiau negu per tą patį laikotarpį 2018 metais, rodo Statistikos departamento duomenys.Tuo tarpu atlyginimai prieš mokesčius šitame sektoriuje didėjo tik 6 proc. – tai vienas mažiausių augimų visoje Lietuvoje.
Statybų sektorius taip pat yra vienas mažiausių algų oficialiai mokantis sektorius, nors tiek Lietuvos statybininkų asociacija, tiek patys statybininkai neslepia, kad realūs uždarbiai yra dvigubai trigubai didesni.
Visgi E.Maslauskaitė mano, kad priartinus minimalų atlyginimą prie vidutinio darbo užmokesčio, rinkoje mažiausiai patrauklūs darbuotojai dar sunkiai galės rasti darbą.
„Dažniausiai MMA gauna nekvalifikuotas darbuotojas, žmogus be patirties ar darbuotojas, kuris po ilgos pertraukos nori sugrįžti į darbo rinką. Jei smarkiai padidiname minimalų darbo užmokestį, darbdaviui kyla klausimas, ar verta įdarbinti nekvalifikuotą darbuotoją, ar verčiau ieškoti labiau patyrusio nors ir mokėti daugiau. Paskatos priiminėti problemiškus darbuotojus mažėja didinant MMA“, – apibendrina specialistė.