Atlyginimų statistiką smukdo viešasis sektorius
Praėjusiais metais šalies įmonės gavo 80 mlrd. eurų pajamų ir uždirbo 5,5 mlrd. eurų ikimokestinio pelno. Tai geriausias rezultatas Lietuvos istorijoje. Vis dėlto atlyginimų augimas gerokai atsilieka nuo įmonių veiklos rezultatų gerėjimo.
Anot ekonomisto Romo Lazutkos, priežasčių, kodėl darbuotojų atlyginimai didėjo neproporcingai tam, kiek didėjo įmonių pelnas, yra ne viena. Kaip teigia ekonomistas, pirmiausia, įmonės turi didesnę galią nei darbuotojai. Antra, viešasis sektorius turi labai mažai lėšų didinti darbuotojų algas, o šios taip pat patenka į statistiką.
„[Viešojo ir privataus sektoriaus darbuotojų] algos yra panašios, bet išsilavinimas labai skirtingas, nes viešajame sektoriuje be aukštojo išsilavinimo praktiškai nėra ką veikti. Privačiame sektoriuje yra daug žmonių, kurie dirba be aukštojo išsilavinimo, o atlyginimai yra panašūs“, – atkreipia dėmesį R.Lazutka.
Vis dėlto ekonomistė R.Vainienė nemano, kad tai, jog viešasis sektorius nesukuria konkurencijos privačioms įmonėms, yra viena iš priežasčių, kodėl atlyginimai nekyla taip sparčiai. Ji tvirtina, kad būtent dėl to, jog šiuose sektoriuose dažnai dirba skirtingo išsilavinimo, skirtingų profesijų žmonės, konkuruoti tarpusavyje jie net ne visada gali.
„Čia pasireiškia kitas fenomenas – viešajame sektoriuje, kuris finansuojamas iš viešųjų finansų, dirba apie trečdalis visų darbuotojų, didelė jų dalis gauna nedidelius darbo užmokesčius (pavyzdžiui, mūsų išskiriami mokytojai, medikai). Tie nepagrįstai maži darbo užmokesčiai iškraipo statistiką, bet pasakyti – jeigu valstybė keltų algas viešajame sektoriuje, jas iš paskos keltų ir privatus sektorius – tikrai negalime“, – tvirtina R.Vainienė.
Įmonės labiau linkusios investuoti pelną, nei skolintis
Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis akcentuoja – viešajame sektoriuje dirba ne trečdalis, kaip tvirtina R.Vainienė, o daugiau kaip 40 proc. dirbančiųjų. Jo teigimu, tai lemia, kad yra per didelis kiekis žmonių, kurių atlyginimai ne taip greitai keičiasi.
R.Dargis taip pat priduria, kad lyginat darbo užmokesčius atskirti reikėtų ne tik privatų ir viešąjį sektorių. Situacija skiriasi ir skirtingose privataus sektoriaus srityse: „Tarkime, per paskutinius penkerius metus gamybinės įmonės (kadangi atstovauju pramonininkams) atlyginimus augino beveik 43 proc. Kitaip tariant, tų kertinių žmonių, specialistų, kurie dirba įmonėse, atlyginimai neišvengiamai kilo dėl to, kad jų trūkumas Lietuvoje tikrai didžiulis. Šiandien įmonės labai stipriai konkuruoja.“
R.Dargio teigimu, prie to, kad atlyginimai darbuotojams didėja lėtai, prisideda ir tai, kad po 2008 m. krizės verslas kitaip žiūri į savo finansines atsargas. Anot pašnekovo, apklausos rodo, kad dabar įmonės investicijas daro naudodamos savo finansus ir nėra linkusios skolintis iš bankų.
„Bankų paskolos paveikė įmonių, sakykime, sveikatą per 2008–2009 m. krizę. Dėl to įmonės šiandien pasilaiko sau pinigus toms investicijoms. Kas dar svarbu šiandien? Ketvirtojoje pramoninėje revoliucijoje skaitmenizacija, robotizacija sutrumpino amortizacinius laikotarpius – technologijas reikia pirkti dažniau, nes jos labai greitai keičiasi. Jeigu nori neprarasti augimo tempo, konkurencingumo ir išlaikyti eksportą, reikia turėti pinigų“, – aiškina R.Dargis.
Verslo atstovė: ne viskas, kas uždirbama, turi būti pasidalinta
Koncerno „Vikonda“ valdybos pirmininkė J.Blažytė įsitikinusi, kad Lietuvoje vis dėlto vyrauja verslo neišmanymo problema. J.Blažytės pastebėjimu, profesinių sąjungų lyderiai dažnai galvoja, kad viskas, kas uždirbta, turi būti pasidalinta, tačiau verslas funkcionuoja kitaip.
„Iš tikrųjų nepaminėtas vienas svarbus dalykas – įmonių pelnai augo, bet kieno sąskaita? Jie augo to sąskaita, kad įmonės daugiau skolinosi, – tikina J. Blažytė. – Įmonių paskolų portfeliai pernai padidėjo 10 ar 15 proc. Jeigu įmonė uždirba tą pelną, tai jį reikia ir atiduoti. Įmonė nėra kaip valstybė – pasiskolinome, kiek norime, ir nesvarbu, kas atiduos – anūkai ar proanūkiai. Tas pelnas turi būti teisingai skirstomas.“
J.Blažytė taip pat tvirtina, kad didelių investicijų reikalauja technologijų pokyčiai, todėl dalis pajamų skiriama šiai sričiai: „Investicijų skaičius Lietuvoje per mažas, kad taptume konkurencingomis įmonėmis, lyginant su Vakarų Europos ir Amerikos įmonėmis. Galiu pasakyti – tos iliuzijos, kad čia kažką uždirbome ir turime pasidalinti, tėra iliuzijos ir visuomenės kiršinimas.“
Bendrovės „Maxima grupė“ vadovas Dalius Misiūnas taip pat tikina, kad verslininkai nėra vieninteliai, kurie daro įtaką atlyginimų dydžiui. D.Misiūno teigimu, verslas veikia rinkoje ir stengiasi sukurti ilgalaikę vertę, todėl atlyginimai gali kisti ne pagal tai, kaip kinta bendrovės pelnas.
„Reikia vertinti visus aspektus: tiek, kaip keičiasi pati rinka, tiek, kiek yra darbuotojų, kaip keičiasi jų skaičius, prieinamumas rinkoje. Ne mažiau svarbi ir tų žmonių motyvacija. Manau, kad nėra tokių darbdavių, kurie nebūtų suinteresuoti, kad jų darbuotojai užsidirbtų. Turbūt retas kuris Lietuvos verslas neveikia tais pačiais principais, kaip bet kuris europinis“, – sako D.Misiūnas.
Jo tvirtinimu, tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje, nors prekybos įmonėse atlyginimas sudaro nedidelę pajamų dalį, ta dalis nuolat auga, todėl verslininkai yra priversti galvoti apie efektyvumo didinimą ir investicijas į inovacijas.
Jeigu norime uždirbti daugiau, turime kelti valstybės ekonominę galią
Ekonomistė R.Vainienė sutinka su verslo atstovų išsakyta kritika – nėra taip, kad viską, ką uždirba verslas, būtina pasidalinti: „Tai nėra tas nulinės sumos žaidimas. [...] Kai mes galvoje pakeisime, kad nereikia vienas nuo kito plėšyti, o reikia žiūrėti, kas bendrai gali būti padaryta, kad tie pardavimai, eksportas augtų, ta pirma eilutė visose įmonėse didėtų. Kai galvoje padarysime išvadą, kad nereikia svetimo žibinto gesinti, kad tavo degtų, tada kažkas pajudės į priekį.“
Koncerno „Vikonda“ valdybos pirmininkė J.Blažytė įsitikinusi, kad pirmiausia reikėtų diskutuoti apie tai, kaip pakelti Lietuvos ekonomiką į aukštesnį lygmenį, nes tada didės ir atlyginimai.
„Pasižiūrėkime į stipriausias pasaulio valstybes, jų atlyginimus ir į tai, kiek tose valstybėse yra investicijų ir kapitalo. Tarp atlyginimų dydžio ir kapitalo dydžio yra absoliuti koreliacija. [...] Atlyginimų dydis priklauso nuo valstybės ekonominės galios. Mums reikia galvoti, ne kaip dalintis, o kaip stiprinti valstybės ekonominę galią“, – sako J.Blažytė.
R.Lazutka taip pat įsitikinęs, kad dėmesį reikėtų nukreipti į valstybę. Jo teigimu, būtent valstybės vaidmuo labai reikšmingas, nes Lietuvoje darbo rinka laisva, neorganizuota, darbdaviai ir profesinės sąjungos nėra susivienijusios.
„Mes neturime šakinių, o ką jau kalbėti apie nacionalines derybas, kurios vyksta Vokietijoje, kur tos algos, jų augimas reguliuojamas susitarimais. Čia rinka tokia visiškai individualizuota. Valstybė, kiek gali, turėtų daugiau į tai kreipti dėmesį“, – tvirtina R.Lazutka.
Vis dėlto R.Dargis akcentuoja – norint didinti valstybės pajėgumus, pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į biurokratiniame sluoksnyje dirbančius žmones. Jo teigimu, tarp įmonių vykstant didelei konkurencijai, biurokratinis mechanizmas turėtų veikti efektyviai.
„Reikėtų greičiau daryti reformas, mažinti ten dirbančių žmonių skaičių ir didinti jų atlyginimus, kad būtų išlaikyti kokybiškai dirbantys žmonės, kurie padėtų verslui savo europiniais projektais. Mums reikia efektyviai veikiančios biurokratijos“, – įsitikinęs R.Dargis.
