Lietuvos oro uostai kovo 14 dieną pasirašė „Alkoholinių gėrimų ir alaus“ tiekimo sutartį su UAB AMKA ir UAB „Mineraliniai vandenys ir alus“ bendrovių konsorciumu. Sutarties vertė – 195 871 euras.
Jei bus išleista visa suma, per trejus metus Vilniaus, Kauno ir Palangos oro uostai panaudos kone 6000 butelių 0,7 litro stipriųjų gėrimų, kone 12 tūkst. vyno ir šampano butelių, 36 tūkst. butelių ir 1 tūkst. 15 l statinaičių alkoholinio alaus bei 600 butelių nealkoholinio alaus.
Prabangesnių degtinės rūšių perkama po 15 butelių, tačiau paprastesnės lietuviškos – jau 900 butelių. Taip pat ir su brendžiais ar konjaku, viskiais – prabangių butelių po 15, o „einamųjų“ – po 800–1000, rodo Viešųjų pirkimų tarnybai pateikta sutartis.
Nors viešajame pirkime dalyvavo kelios bendrovės, tik vienas konsorciumas atitiko sąlygas. Dėl to oro uostai ketina atnaujinti pirkimą ateityje, kad būtų daugiau konkurencijos, o kol kas alkoholio srautas negali nutrūkti, todėl bus naudojama esama sutartis.
Kur visas valstybinis alkoholis liesis?
„Alkoholiniai gėrimai naudojami tik verslo klubams ir komercinėms delegacijoms, vykstančioms per labai svarbių asmenų terminalą, aptarnauti. Verslo klubas ir VIP terminalas veikia „viskas įskaičiuota“ principu. Valstybinėms delegacijoms alkoholis neteikiamas“, – paaiškina Lietuvos oro uostų atstovas žiniasklaidai Tadas Vasiliauskas.
4000 keleivių per mėnesį ir 100 delegacijų
T.Vasiliauskas aiškina, kad alkoholinių gėrimų pasiūla verslo klubuose ir VIP terminaluose yra tarptautinis paslaugų standartas – jį „iš esmės diktuoja oro bendrovės, norinčios, kad jų svarbiausiems klientams būtų pasiūlytos tarptautiniu mastu įprastos pridėtinės vertės“.
Kiekvieną mėnesį verslo klube aptarnaujama apie 4000 keleivių. O VIP terminale apsilanko apie 100 komercinių delegacijų per mėnesį.
„Lietuvos oro uostai verslo klubo ir labai svarbių asmenų terminalo komerciniams klientams siūlo ir kitus maisto produktus bei nealkoholinius gėrimus“, – aiškina T.Vasiliauskas.
Sutartis pasirašyta 36 mėnesiams.
„Planuojama, kad toks kiekis yra pakankamas“, – nurodė oro uostų atstovas.
Įkainiai gomurio nedirgina – 1 euras svečiui
Pagal oro uostų gautus įkainius be PVM, 0,7 litro degtinės butelis kainuos 8,7–10,7 Eur, brendžio butelio kaina – 8,7 Eur, konjako – 16–30,7 Eur, viskio – 14,8–24,5 Eur, priklausomai nuo rūšies.
Taip pat 12–13 Eur kainuos likeriai, 6,5–9 Eur trauktinės. Gero vyno mėgėjai čia turbūt neužsibus, nes vynų kainos svyruoja tarp 3–6 eurų. Tačiau oro uostas galės pasiūlyti šampano už 11–16 Eur, o ne tokiems įnoringiems svečiams – putojančio vyno už 2,3–4,3 Eur.
Alaus buteliukas kainuoja 0,65–0,78 Eur, o 15 litrų statinaitė – 20,5 Eur be PVM.
„Pirkimo metu gauta tai, ko buvo reikalaujama techninėje specifikacijoje. Gerai žinome rinkos situaciją ir vertiname, kad gavome itin konkurencingas paslaugų, kurių nori mūsų komerciniai klientai, kainas. Mūsų skaičiavimai rodo, kad dėl to vienam verslo klubo ir VIP terminalo komerciniam keleiviui alkoholio tiekimo kaštai vidutiniškai sudarys tik apie vieną eurą“, – sako T.Vasiliauskas.
Palyginti, Vilniaus oro uosto verslo klubo įkainis – 25 eurai už apsilankymą, tiesa, verslo klasės keleiviai dažniausiai jame gali lankytis nemokamai.
„Verslo klubas ir VIP terminalas veikia „viskas įskaičiuota“ principu. Alkoholiniai gėrimai naudojami verslo klubui ir VIP terminalo komercinių delegacijų klientams aptarnauti“, – patikino, kad gėrimai nėra skirti perparduoti, T.Vasiliauskas.
Kiti tiekėjai sąlygų neatitiko
Pagal paviešintą pirkimo ataskaitą matyti, kad konkurse dalyvavo trys dalyviai, tačiau kitos dvi bendrovės neatitiko techninės specifikacijos reikalavimų, viena iš jų siūlė mažesnę kainą nei laimėjęs konsorciumas. T.Vasiliauskas patikino, kad planuojama pirkimą atnaujinti.
„Konkurse dalyvavo trys tiekėjai, tačiau tik vienas jų galėjo užtikrinti visą perkamos produkcijos apimtį ir tokiu būdu atitiko techninės specifikacijos reikalavimus. Kalbant detaliau, informacija apie dviejų tiekėjų siūlomų prekių neatitikimą paaiškėjo tik po to, kai buvo gauti galutiniai jų pasiūlymai, todėl nei patys tiekėjai nebegalėjo ištaisyti pateiktų pasiūlymų, nei mes negalėjome koreguoti techninių specifikacijų. Kadangi prekės būtinos verslo klubo ir VIP terminalo paslaugų tęstinumams ir partnerių įsipareigojimams vykdyti, buvo svarbu kaip įmanoma operatyviau sudaryti naują sutartį“, – teigia oro uostų atstovas.
Dėl to, kad teko atmesti kitus tiekėjus, ketinama kartoti pirkimo procedūras dar šiemet, iki tol užtikrinant nenutrūkstamą paslaugų tiekimą.
LLRI: kodėl to nedaro privati bendrovė?
Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė Gintarė Deržanauskienė neigiamai vertina valstybės norą šitaip „verslauti“.
„Oro uostai yra oro transporto operatoriai, užtikrinantys keleivių ir krovinių skraidinimą. Ir Lietuvos, ir pasaulio oro uostuose vykdomos ir kitos komercinės veiklos. Čia keleiviams laukiant skrydžio suteikiama galimybė apsipirkti ar užkąsti, taip pat gali būti teikiamos ir kitos paslaugos, darančios įtaką oro uosto konkurencingumui. Tiek ūkinės komercinės veiklos, tiek pati konkurencija yra teritorija, kuri priklauso privačiam verslui“, – vertina G.Deržanauskienė
Anot jos, ir Konstitucijoje įtvirtinta nuostata, kad „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“.
„Valdžia ūkine veikla gali užsiimti tik išimtiniais atvejais ir įrodžiusi, kad kito kelio nėra. Lietuvos oro uoste veikia privataus kapitalo parduotuvės, vaistinės, maitinimo įstaigos, todėl ir visas kitas paslaugas savo skrydžių laukiantiems keleiviams galėtų ir turėtų teikti privačios verslo įmonės“, – sako G.Deržanauskienė.
Anot jos, Lietuva aiškiai nėra nusibrėžusi to, kada ir kur gali veikti valdžia, o kur yra „neliečiama privataus verslo žemė“.
„Valdžia ne tik vengia atsisakyti jau vykdomų komercinių veiklų, medžioklės plotai plečiami dar daugiau. Valstybinių vaistinių tinklas jau tampa realybe, kuriami nebe du planuoti, o keturi valstybiniai duomenų centrai, vis užsimenama apie specializuotas alkoholio parduotuves. Nepaisoma to, kad kiekvienas valdiškas verslas pažeidžia sąžiningos konkurencijos principą. Dėl tokių konkurencijos iškraipymų nukenčia vartotojai, iš kurių atimama galimybė gauti rinkoje geriausias paslaugas už geriausią kainą“, – sako G.Deržanauskienė.
Anot jos, apsibrėžti žaidimo aikštelę ragina ir Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, tačiau iki šiol Lietuvoje veikia 54 valstybės valdomos įmonės, 260 savivaldybių įmonių.
„Valdžia, siekdama narystės šioje organizacijoje, bando tvarkyti ir daryti veiksmingesnį valstybės valdomų įmonių portfelį. Tačiau, stebint šį procesą, kartais jis primena automobilio stūmimą su užtrauktu rankiniu stabdžiu. Komercinių veiklų atsisakoma vangiai“, – pastebi ekspertė.
Atsakymas: siekia pelno ir dividendų
Pasak Lietuvos oro uostų atstovo, „valstybės įmonė yra pelno siekianti organizacija, kuriai aukštus veiklos pelningumo, investicijų grąžos ir dividendų tikslus kelia pati valstybė“.
„Kiekvienos komercinės veiklos atveju yra daroma išsami galimybių analizė, ar teikiamą paslaugą verta perduoti išorės tiekėjams, ar teikti patiems. Ieškome optimalaus sprendimo ir žiūrime kompleksiškai, vertiname galimas rizikas, keleivių aptarnavimo poreikius, technines paslaugų teikimo galimybes, investicijų poreikius konkrečiai paslaugai teikti, rinkodaros palaikymo būtinybę ir dar daugelį aspektų“, – sako T.Vasiliauskas.
Anot jo, palyginti su aplinkiniais oro uostais Rygoje, Taline ar Varšuvoje, Lietuvos oro uostai yra bene liberaliausi ir daugiausiai komercinių funkcijų atsisakę oro uostai.
„Žvelgiant į paslaugų pardavimo apyvartą, tik apie 20 proc. visų neaviacinių komercinių funkcijų vykdome patys, o likusius 80 proc. esame konkursų būdu perleidę išoriniams tiekėjams“, – patikina T.Vasiliauskas.
