Į Monciškes, kurios išsidėsčiusios kiek piečiau nuo Šventosios, keliaujame kiek įdienojus, saulei šviečiant aukštai danguje. Šiandien vėjuota, to aitvaruotojai šiemet pasigedo. Pasirodo, kol poilsiautojai džiaugiasi saule ir geru oru, jėgos aitvarų entuziastai nenuleisdami akių nuo medžių laukia, kada gi pasirodys tas vėjas. O jo šią liepą buvo tik kelios dienos, nors pernai tuo pat metu beveik visas mėnuo tiko kelti aitvarą aukštyn.
Tačiau šiandien mums pasisekė ir susiruošus į jėgos aitvaro valdymo pamoką pūtė gana malonus ir, sakyčiau, ne per stiprus vėjas. Toks jausmas, kad kažkas tikrai labai norėjo, jog mane šis sportas pakerėtų ir įtrauktų visa jėgos aitvaro jėga.
Mane šios pakerinčios veiklos mokė jėgos aitvarų sporto mokyklos „WindTrain“ ir aktyvaus laisvalaikio centro „JūraSpot“ instruktorė baltarusė Katerina Jasiukaitis. Ji į Lietuvą atkeliavo persekiodama vėją, o liko dėl meilės šiam sportui ir dabartiniam savo vyrui.
Atvykus į „JūraSpot“ centrą, ji mus pasitinka plačia šypsena ir kviečia pasiruošti. Ant liemens užsidedame trapeciją, kuri būtent ir laikys jėgos aitvarą, užpildome anketą, užsidedame šalmą, paimame daiktus ir šauname jūros link.
Mylimoje veikloje rado ateitį
K.Jasiukaitis Lietuvoje gyvena jau daugiau nei septynerius metus, o jėgos aitvarų sportu užsiima bene dešimtmetį. Puikiai lietuviškai kalbanti moteris 15min pasakojo, jog pirmą kartą jėgos aitvarus pamatė greta Minsko.
„Važiuodama pro šalį, pamačiau ore skrendantį jėgos aitvarą ir man buvo labai gražu. Tuo metu jau slidinėdavau su snieglente, bet atvažiavau pažiūrėti, kaip visa tai atrodo iš arti, ir sakau: „Viskas, tai mano“. Tuomet supratau, kad turiu ieškoti, kur galėčiau to išmokti. Iš pradžių mokiausi Baltarusijoje, tačiau ten apskritai neįmanomos sąlygos, nes labai arti nuo kranto tampa gilu ir tokio švaraus kranto kaip čia apskritai nėra. Sąlygos tikrai nėra lengvos, bet ten išmokau ir atvažiavusi į Lietuvą supratau, kad čia yra rojus“, – pasakojo Katerina.
Galiausiai persikelti į mūsų šalį Kateriną paskatino meilė tuomet būsimam vyrui Tomui, kuris taip pat užsiima šiuo sportu. Tačiau jis nėra instruktorius ir Katerina juokiasi, jog jos sutuoktinis tiesiog nemėgsta mokyti kitų žmonių.
„Šią vasarą bus dešimt metų, kaip atvykau į Lietuvą užsiimti jėgos aitvarų sportu ir susipažinau su savo būsimu vyru. Po trejų metų persikėliau, o Baltarusijoje palikau viską: mamą, darbą ir gyvenu čia. O mokinti pradėjau tik praėjusiais metais. Dukra dar buvo maža, todėl negalėjau. O dabar ji jau savarankiška, turiu kam ją palikti prižiūrėti. Daug žmonių prašydavo pamokinti ir galiausiai sakau: reikia“, – trumpai apie save keliaujant jūros link papasakojo Katerina.
Be vėjo – niekur
Netrukus ji pradeda dėstyti tai, ką reikia žinoti kiekvienam šios šakos entuziastui. Pirmiausia, be vėjo nieko nebus, todėl kiekvienas atletas atidžiai seka orų prognozes. Arba atėjęs prie jūros gali įvertinti situaciją.
„Labai svarbus dalykas – vėjo kryptis. Į krantą pučiantis vėjas mums yra gerai, nes galima grįžti atgal, jei kas nors atsitinka. Bet yra tokios vietos, kur nuolatos pučia nuo kranto. Tuomet nelaimingų aitvaruotojų laukia gelbėjimo laivas. Bet labai gera kryptis, kada pučia iš šono, nes tuomet nesiformuoja didelės bangos. Pučiant į krantą vakarų kryptimi, susidaro nemažos bangos ir jos gali siekti net 3 metrus. Prie šių sąlygų nelabai paprasta mokyti, bet aitvaruoti galima, jei nesate pradinukas. O, jei pučia šiaurės, pietų krypties vėjai, galime organizuoti pamoką, mokomasi pavėjui ir grįžtama atgal per krantą“, – aiškino K.Jasiukaitis.
Vėją aitvaruotojai nustato pačiais elementariausiai būdais, čia tikrai stebuklų neišgirsite. Tam talkina medžiai, žolė, vėliavos arba tinka net ir sausas smėlis. O vienas tiksliausių būdų yra itin paprastas – nusukus vėjui nugarą, sukite galvą tol, kol jaučiate pučiant į abi ausis.
Nustačius, kad vėjas tinkamas, ir atėjus į pliažą reikia apsižvalgyti. Aitvaruoti jokiu būdu nereikėtų kitiems ant galvų, todėl ieškome kiek atokesnės, be įvairių kliūčių, pavyzdžiui, medžių, palapinių, pastatų, kabinų ar vėliavų, vietos.
„Jei jau lipate į vandenį, apsižvalgykite, ar nėra kitais sportais užsiimančių žmonių ar kliuvinių. Banglentininkų ar laivelių“, – atkreipė dėmesį Katerina.
Kaip paruošti jėgos aitvarą?
Galiausiai atėję į pajūrį apžiūrime tai, ką pasiėmėme. Aš nešiau pompą, Katerina turėjo pripučiamą aitvarą, o fotografui teko aplink barą suvyniotas stropas.
Katerina iškart pabrėžia – visos pamokos metu reikia stovėti atsukus vėjui nugarą. O prieš akis esanti teritorija – vėjo langas ir jo dydis priklauso nuo stropo bei jėgos aitvaro ilgio. Stropu vadinamas lynas, kuris yra kabinamas ant aitvaro ir prie trapecijos esančio kablio. Prie jo taip pat pritvirtinta baru vadinama jėgos aitvaro valdymo sistema.
Man teko dvylikametrinis mokinukų stropas, kuris atrodė lyg pajuoka kitiems, tuomet buvusiems pajūry. Bet ką jau, tokia gi pradedančiųjų dalia. Tiesa, ne viskas taip blogai, kaip gali pasirodyti. Mat su jėgos aitvaru galėjau judėti 12 metrų tiek į vieną, tiek į kitą krantinės puses. Patikėkit, pirmam kartui to užteko su kaupu.
„Ateikit, viską pas mus daro mokinys“, – besijuokdama ir kviesdama ne tik stebėti iš šono, sako man Katerina.
Ir tikrai, reikėjo dalyvauti kiekviename žingsnyje – nuo jėgos aitvaro paruošimo iki pat jo surinkimo. O viskas prasideda taip pat elementariai – ištraukiame aitvarą ir jį išskleidžiame. Vėliau pripučiame briaunas, kurios ir suteikia aitvarui jo formą.
Prieš pripučiant visas briaunas užmetame ant aitvaro šiek tiek smėlio, kad šis nenuskristų. Iš pradžių pučiame morkomis vadinamas išilgai einančias briaunas, o vėliau ir priekinę. Itin svarbu gerai jas paruošti, kitu atveju aitvaras gali susilankstyti ir tiesiog neatliks savo funkcijos. Beje, pučiant pagrindinę briauną, privalu jėgos aitvarą prisegti prie pompos ir tuomet jis tikrai neišskris jums iš panosės.
Nors jėgos aitvarų sportas ypatingo sportinio pasiruošimo nereikalauja, kartu su Katerina juokėmės, jog pripūsti aitvarą iš tiesų yra ką veikti ir tai labai naudinga sėdmenims.
Beje, pučiant aitvarą svarbu atkreipti dėmesį į prie jo prikabintas virves, kad šios nebūtų apsisukusios. Kitu atveju reikės vėl išpūsti jėgos aitvarą ir viską daryti iš naujo.
Atlikus šią procedūrą reikia „priparkuoti“ aitvarą jį apverčiant ir užpilant šiek tiek smėlio.
Vėliau pradedama stropo vyniojimo procedūra. Pirmiausia susireguliavus barą, Katerina atkreipia dėmesį, jog visada spalvotoji vairalazdės dalis turi būti širdies pusėje. Tiesa, kadangi jėgos aitvaras apverstas, baras irgi apsukamas. Paskui kimbame į šoninius stropus ir su jais judame aitvaro link. Atlikus šį žingsnį reikia stropus prikabinti prie aitvaro. Ši procedūra nesudėtinga: strope suformuojama kilpa, o per ją perkišami centrinių stropų prijungimo mazgai.
Saugumas, saugumas ir dar kartą – saugumas!
Galiausiai, kai visa ši procedūra baigta, keliaujame link baro ir prijungiame stropą prie trapecijos. Žinoma, čia neapsieisite be saugumo procedūrų, kurias mus Katerina kartojo ne kartą ir įkalė giliai į galvą. Visur ir visada pabrėžiama, kad jėgos aitvarų sportas yra ekstremalus ir, jei nesilaikoma saugos taisyklių, gali pasibaigti blogai.
Pats pirmas ir vienas svarbiausių įgūdžių: jei kas nors negerai, reikia paleisti iš rankų barą. Tačiau tai nėra taip paprasta, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Pavyzdžiui, aš, pasirodo, turiu labai stiprų refleksą, kuris susiformavo vairuojant ir, jei kažkas atsitikdavo netikėto, darydavau atvirkščiai: įsikabindavau į vairalazdę.
„Leisk barą“, – šie du žodžiai taip giliai įsišaknija kiekvieno mokinio galvoje. Mano taip pat. O kiekviena kartą, kai mano instruktorė juos pasakydavo, abi juokdavomės. Kiekvienoje profesijoje yra keli posakiai, kuriuos kartojame dažniausiai, o aitvaruotojai kas kelias minutes girdi būtent šiuos.
Taip pat yra dvi labai svarbios saugumo sistemos. Viena aitvaruotojų vadinama saugumo leash‘u, kurią patraukus aitvaras išskrenda. Kita vadinama chicken-loop, kuri tvirtinasi prie trapecijos kablio. Ją atšovus lieka tik viena saugumo stropa ir jėgos aitvaras lieka plevėsuoti. Įsivaizduokite situaciją: jėgos aitvaras jus nutempia giliau į jūrą ar marias, staiga kas nors atsitinka ir jį paleidžiate. Atšovus leash‘ą ir išsiuntus pagalbos prašymą, gelbėtojai jus lengvai ras, nes jėgos aitvaras tuomet tarnaus kaip vėliava, o pats aitvaras daugiau jūsų niekur netemps.
„Turime šias tris procedūras ir visi mokiniai turi jas žinoti kaip 1 2 3 bei viską padaryti užmerktomis akimis“, – pabrėžė Katerina.
Galiausiai įveikus pačią pradžią ruošiamės kelti jėgos aitvarą. Pirmiausia apžiūrime, ar nesusipynę stropai ir, jei reikia, juos sutvarkome. O paskui man teko būti Katerinos asistente ir padėti jį pakelti į orą. Atsistojusi prie aitvaro, kai instruktorė buvo pasiruošusi bei iškėlė nykštį aukštyn, jį kiek kilstelėjau pasukau šonu į Kateriną.
Džiaugsmas ir azartas
O toliau sekusią pamokos dalį sunku papasakoti paprastai, nes po jos emocijų – begalė. Džiaugsmas išvydus, kad aitvaras, kurį taip stropiai ruošei, kyla į orą, neišpasakytas. Žinoma, iškart Katerina prie mano trapecijos jo nekabina ir pakviečia atsistoti šalia. Parodžius, kaip jį reikia valdyti, duoda ir man.
„Lyg važiuotum su dviračiu“, – nuolatos man primena Katerina ir nurodo, jog jėgos aitvarą visuomet reikia laikyti ties 10–11 ir 13–14 val.
Pajusti vėją nėra taip lengva. Atleidi barą, jėgos aitvaras krypsta, tuomet suki ir bampt (tikrai, tokį garsą girdi, kai aitvaras trenkiasi į smėlį)! Kiek tokių kritimų buvo, kol pati galėjau prisikabinti aitvarą!
Tačiau perėjus prie šios procedūros prasideda pats smagumas! Pakeli aitvarą ir iškart ties juosmeniu pajunti trauką. O jau šypsena! O jau juoko! Vienas, antras, trečias aitvaro bampt ant žemės ir apima azartas. Aš galiu! Nejau mane nugalės kažkoks jėgos aitvaras? Na jau ne! Žinoma, tokios mintys tuo metu nesisuko, tačiau patį jausmą, kuris tuo metu mane apėmė, galiu išreikšti tik taip.
Valdant jėgos aitvarą nemąstai apie nebaigtus darbus, šeimos problemas ar ilgą kelią, kurį teko įveikti norint atvykti iš sostinės. Susikaupi ir visą savo dėmesį sutelki vieninteliam dalykui – jėgos aitvarui. Žinoma, kiek pramokus jau einama ir į vandenį, kur pasikinkoma lenta, tačiau tikrai galiu pažadėti, visos problemos, kurios iki tol atrodė svarbios, aitvaruojant pasimirš.
O ir nuovargio, kurį mainei būsiantį, nejauti. Gal tik rankas kiek paskausta, bet tik todėl, kad iš baimės jas laikai įtempusi.
Tokia dviejų valandų pamoka prabėga it akimirksnis. Ir renkant jėgos aitvarą svarstai: „Tai kada vėl? Kada vėl bus vėjuota? Kada galėsiu grįžti? Ką veikiu kitą savaitgalį?“
Grįžusi namo svarstau, jog tokia nuoširdžiai laiminga jau buvau senokai, o jėgos aitvaras prie manęs prisikabino ilgam.
