Kompensacijas atgaus asmenys, kurių lėšos buvo nurašytos iš jų turimų sąskaitų ir pervestos į „Snoro“ sąskaitas už vertybinius popierius, kuriuos bankas turėjo išleisti, tačiau neišleido dėl bankroto.
Byloje nustatyta, kad prieš banko „Snoras“ bankrotą buvo platinamos dvi viešos obligacijų emisijos (Nr. 11 ir Nr. 12).
Platinant obligacijų emisijas ieškovai su banku sudarė obligacijų pasirašymo sutartis ir pagal jas į savo sąskaitas įnešė lėšas. Jomis turėjo būti apmokėtos įsigyjamos obligacijos.
Dėl banko „Snoras“ atšauktos veiklos licencijos ir bankroto nebuvo įvykdytos obligacijų pasirašymo sutartyse nurodytos banko pareigos – pervesti ir apskaityti obligacijas ieškovų vertybinių popierių sąskaitoje.
Ieškovų vardu atidarytose vertybinių popierių sąskaitose nebuvo padaryti įrašai ir obligacijos nebuvo apskaitytos, nors bankas lėšas gavo.
Bylą nagrinėję teismai skirtingai išsprendė kilusį ginčą: pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, o apeliacinės instancijos teismas jį tenkino ir pripažino ieškovams teisę į minėtą draudimo išmoką.
Bylą pradėjęs nagrinėti kasacinis teismas kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, kadangi įstatymų leidėjas nebuvo aiškiai sureglamentavęs, kuriai apsaugos sistemai (indėlių garantijų ar investuotojų kompensavimo) priskirtini tokie skoliniai reikalavimai.
„ESTT priėmė prejudicinį sprendimą, kuriame išaiškino, kad, pirma, asmenys, su banku sudarę akcijų ir obligacijų įsigijimo sutartis, pagal kurias lėšos, skirtos šiems vertybiniams popieriams įsigyti, buvo pervestos į banko vardu atidarytas sąskaitas, tačiau dėl jo nemokumo netapę akcijų ar obligacijų savininkais, turi reikalavimo teisę į indėlininkų ar investuotojų draudimo kompensaciją; antra, buvę banko klientai tokioje situacijoje patys turi pasirinkti, kokios rūšies teisinės apsaugos ir kompensacijos reikalauti iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, – nurodoma pranešime.
Nagrinėjamoje byloje, be kita ko, buvo kilęs klausimas dėl to, ar ieškovų teisė į draudimo išmoką nėra pasibaigusi. Teisėjų kolegija išaiškino, kad jeigu per 5 metų terminą, per kurį galioja indėlininko teisė gauti draudimo išmoką, asmuo, laikantis save indėlininku, ėmėsi veiksmų, gindamas pirmiau nurodytą savo teisę, nustatytas terminas negali būti laikomas pasibaigusiu ir draudimo išmoka šiuo pagrindu nemokama vien dėl to, kad teisminis ginčas dėl asmens teisės į draudimo išmoką užsitęsė iki šio termino pabaigos ar ilgiau.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
