Prezidentė D.Grybauskaitė ketvirtadienį atsakė į Seimo Biudžeto ir finansų komiteto klausimus.
Ji palankiai vertina bankų veiklą prieš ir per krizę – konservatyvumas padėjo apsaugoti žmonių santaupas. D.Grybauskaitė patikina, kad neturėjo išankstinės informacijos apie „Snoro“ nemokumą, o „pigesnis skolinimasis“ iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF), anot jos, galėjo smogti kitu galu – devalvacija, dar didesne skola, ir dar mažesnėmis pajamomis gyventojams.
Komitetas tyrimą ketiną baigti balandžio 15 d., tačiau S.Jakeliūnas yra užsiminęs, kad terminą gali tekti ir pratęsti.
15min pateikia neredaguotus komiteto klausimus ir prezidentės D.Grybauskaitės atsakymus.
– Kaip vertinate Lietuvos banko valdybos veiklą prižiūrint komercinius bankus 2005–2008 metais, turint omenyje 2010 m. vasario 2 d. Švedijos Karalystės Riksdago Finansų komitete įvykusių klausymų metu išdėstytus faktus ir nuomones, 2010 m. gegužės 17 d. Seimo Biudžeto ir finansų komiteto posėdyje patvirtintas prieš tai vykusių klausymų išvadas bei tai, kad kai kurios naujosios Europos Sąjungos valstybės narės jau 2005–2006 metais taikė makroprudencinės bankų priežiūros priemones?
– 2005–2009 m. dirbau Europos Komisijoje Europos Sąjungos komisare, atsakinga už finansinį programavimą ir biudžetą.
Savo nuomonę apie Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiksmus prieš krizę išsakydavau viešai, ji buvo plačiai paskleista viešojoje erdvėje.
– Ar 2009–2010 metais bendravote su tuo metu Lietuvoje veikusių Skandinavijos valstybių motininių bankų vadovais ir, jeigu taip, kokie klausimai buvo aptariami?
– 2009 m. per pirmąjį oficialų vizitą į Švediją įvyko ir susitikimai su „Swedbank“ ir SEB banko vadovais. Jų metu aptarta situacija bankų sektoriuje, pabrėžiant, kad Lietuvos ekonomikos augimui labai svarbu stabiliai ir atsakingai veikiantis bankų sektorius, užtikrinantis pakankamus kreditinius išteklius šalies ūkio plėtrai. Vėlesniuose susitikimuose Lietuvoje su minėtų bankų vadovais aptartos galimybės sumažinti palūkanų normas studentams teikiamoms paskoloms studijoms finansuoti ir bendradarbiauti su „Junior Achievement Lietuva“ programa, skatinančia jaunimo verslumą Lietuvoje.
– Kaip, praėjus dešimčiai metų nuo krizės Lietuvoje pradžios, vertinate Skandinavijos valstybių komercinių bankų kreditavimo veiksmų ir sprendimų įtaką Lietuvos ekonomikai jos sparčios plėtros (2005–2007 m.) ir didelio nuosmukio (2009–2010 m.) metais?
– Skandinavijos bankų atėjimas į Lietuvą teigiamai prisidėjo prie spartesnio šalies gerovės kūrimo. Galiu konstatuoti, kad pasaulinės krizės metu Lietuvoje veikę Skandinavijos šalių bankai jau buvo išgyvenę bankų krizę devyniasdešimtųjų pradžioje ir turėjo patirties, kaip atlaikyti tokį didžiulį pasaulinės krizės spaudimą. Per krizę taikoma konservatyvi politika ir pastangos ieškoti geriausių sprendimų likviduojant krizės pasekmes apsaugojo Lietuvos ekonomiką ir mūsų žmonių santaupas nuo dar didesnio smukimo į ekonominę duobę.
– Ar 2009 metais Jums buvo žinoma informacija apie galimą banko „Snoras“ nemokumą, kurią tų pačių metų rugpjūčio mėn. du tuomečiai Lietuvos banko valdybos nariai pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovui ir finansų ministrui? Jeigu taip, kaip šią informaciją vertinote ir ar raginote tuometį Lietuvos banko valdybos pirmininką imtis veiksmų, galėjusių užkirsti kelią kelių šimtų milijonų eurų papildomiems nuostoliams, kuriuos patyrė šalies viešasis sektorius ir privatūs kreditoriai, kai šio banko veikla galiausiai buvo sustabdyta 2011 m. lapkričio mėn.?
– Konkrečiai rašte minimos Lietuvos banko valdybos narių pateiktos informacijos apie galimą banko „Snoras“ nemokumą nebuvau gavusi. Lietuvos bankas informuodavo apie situaciją šalies bankų sektoriuje ir besikaupiančias problemas banke „Snoras“. Lietuvos bankas suprato savo atsakomybę imantis veiksmų kilusioms rizikoms valdyti.
– Ar, Jūsų manymu, buvęs Lietuvos banko valdybos narys Audrius Misevičius, 2004–2013 metais valdyboje kuravęs komercinių bankų priežiūrą ir galimai nekompetentingai bei aplaidžiai atlikęs savo darbą, gali tinkamai eiti valstybės kontrolieriaus pavaduotojo pareigas?
– Jokios informacijos iš atsakingų institucijų apie tai, kad p. A.Misevičius „galimai nekompetentingai bei aplaidžiai“ atliko savo darbą, nebuvo gauta.
– Kuo grindėte ir kaip dabar vertinate 2009 m. kovo 31 d. paviešintą Jūsų nuomonę (turėjusią įtakos Vyriausybės sprendimams dėl skolinimosi valstybės vardu, kaip 2018 m. lapkričio 21 d. Seimo Biudžeto ir finansų komitetui paliudijo A. Kubilius), kad „Tarptautinio valiutos fondo pagalbos prašančios šalys demonstruoja politinę impotenciją“, turint omenyje, jog Lietuva, tapusi Europos Sąjungos nare, galėjo naudotis valstybėms narėms skirtais paramos šaltiniais ir priemonėmis, kurie minimi Europos Parlamento 2009 m. balandžio 24 d. rezoliucijoje, taip pat žinant, kad krizės laikotarpiu tokia parama pasinaudojo ne tik Latvija, bet ir dar 7 Europos Sąjungos valstybės narės?
– 2008–2009 m. pasaulinės krizės akistatoje Lietuvos BVP krito iki 15 proc., Latvijos – daugiau nei 20 proc. Baltijos šalys tuo metu neturėjo monetarinių instrumentų, nes galiojo valiutų valdybos modelis, todėl su krize galėjo kovoti tik fiskalinėmis priemonėmis, t.y. mažindamos išlaidas. Lietuva buvo geresnėje situacijoje ir dar galėjo skolintis rinkose, priešingai nei Latvija, kuri kito pasirinkimo, kaip tik kreiptis į Tarptautinį valiutos fondą, neturėjo.
Antros šalies iš to paties regiono kreipimasis finansinės pagalbos į Tarptautinį valiutos fondą kėlė riziką, kad būtų pareikalauta atsisakyti valiutų valdybos modelio, o tai reikštų nacionalinės valiutos devalvavimą. Pagal to meto prognozes nacionalinė valiuta galėjo nuvertėti iki 50 procentų. Per pusę būtų sumenkusios tiek valstybės, tiek piliečių turimos lėšos, beveik dvigubai išaugusios skolos.
Be to, Tarptautinio valiutos fondo reikalavimai mažinti išlaidas buvo labai drastiški, vienas jų – apmokestinti socialines išmokas ir pensijas, kurios ir taip jau buvo sumažintos. Tai buvo paskutinis argumentas, kuris nulėmė mano požiūrį į skolinimąsi iš Tarptautinio valiutos fondo.
– Kaip vertinate Vyriausybės sprendimus 2009–2010 metais brangiai skolintis iš Lietuvoje veikiančių komercinių bankų, turint omenyje, kad dėl to galimai pablogėjo verslo ir gyventojų kreditavimo galimybės, taip pat sprendimus 2009–2012 metais skolintis iš tarptautinių komercinių institucijų dešimties metų laikotarpiui, mokant 10 proc. siekusias palūkanas, atsižvelgiant į tai, kad, Europos centrinio banko duomenimis, vidutinės Latvijos valstybės skolos palūkanos 2009–2018 metais buvo apie 1,5 proc. žemesnės negu Lietuvos, ir, jeigu tokiomis palūkanomis būtų pasiskolinusi Lietuva, per šį dešimties metų laikotarpį šalies viešasis sektorius būtų galėjęs sutaupyti apie 1,9 mlrd. eurų?
– Lietuvos Respublikos Vyriausybė skolinosi tiek vidaus, tiek tarptautinėse rinkose, ten, kur krizės metu buvo palankiausios sąlygos. Lietuvoje nuosmukis buvo didelis, tačiau truko tik metus. Jau 2010 m. Lietuvos ekonomika pradėjo augti. Daugelis kitų šalių stojosi ant kojų gerokai ilgiau – 5–10 metų.
Dabar galime tik spėlioti, kiek mums būtų „kainavę“ tos „1,5 proc. mažesnės palūkanos“, jei tuo metu kilusios rizikos būtų realizavusios (nacionalinės valiutos devalvavimas, drastiškesnis atlyginimų ir pensijų mažinimas, mokesčių didinimas, pensijų apmokestinimas ir pan.).
– Ar, Jūsų manymu, teisingai ir pagrįstai elgėsi Vyriausybė 2009–2012 metais neskirdama asignavimų, o skolindama „Sodrai“ valstybės biudžeto lėšas už palūkanas, siekusias 8 proc., turint omenyje, kad taip galimai buvo pažeistas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas, „Sodros“ skola 2017 metų pabaigoje pasiekė 3,7 mlrd. eurų, valstybės biudžetui ir komerciniams bankams iš viso buvo sumokėta apie 1 mlrd. eurų palūkanų, beveik nebuvo didinamos senatvės pensijos, nukentėjo „Sodros“ reputacija ir sumenko pasitikėjimas ja?
– Ekonomikos pakilimo laikotarpiu nebuvo sukaupta pakankamai rezervų, kurių turėjimas galėjo sušvelninti krizės pasekmes, todėl tiek valstybei, tiek „Sodrai“ reikėjo skolintis siekiant vykdyti prisiimtus įsipareigojimus (tarp jų mokėti atlyginimus ir pensijas). Tiek „Sodros“, tiek valstybės biudžetai yra tie patys viešieji finansai, todėl, nepriklausomai nuo to, kuriame biudžete būtų apskaitoma skola, kovoje su finansinės krizės padariniais būtų ir taip ribojamos galimybės išlaidauti.
Šiandien fiskalinę drausmę užtikrina Lietuvos Respublikos fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstitucinis įstatymas, o automatinis pensijų didinimas užprogramuotas jas indeksuojant įvertinus šalies ekonominę raidą ir finansines galimybes.
Tokios įstatymų bazės, kuri galėjo apsaugoti nuo neatsakingo išlaidavimo globalaus ekonomikos nuosmukio akivaizdoje, prieš 10 metų neturėjome.
