Pati dvi konsultacines bendroves valdanti mokslininkė savo tiriamuoju objektu yra pasirinkusi smulkiąsias ir vidutines įmones: „Skiriu joms didžiausią dėmesį, nes pastaruoju metu smulkusis ir vidutinis verslas patiria daug sunkumų, jis kasdien kovoja dėl išlikimo.“
Ž.Simanavičienė prognozuoja, kad po penkerių metų Lietuvoje individualių įmonių iš viso neliks: per pastarąjį dešimtmetį jų skaičius susitraukė 3 kartus – iki maždaug 11 tūkst. 2013 metais.
Pastaruoju metu smulkus ir vidutinis verslas patiria daug sunkumų ir kasdien kovoja dėl išlikimo.
„Viena vertus, individualios įmonės verslo formą galima vadinti atgyvenusia. Tačiau bėda ta, kad Lietuvoje nėra paprastų įmonės steigimo formų, kurios būtų patrauklios smulkiajam verslui. Mažosios bendrijos idėja buvo pažangi, labai sveikintina ir džiuginanti. Vien per šiuos metus įregistruota 1300 įmonių su mažosios bendrijos statusu, tačiau dabar šis procesas sustojo, nes nuo 2014 metų joms didės mokesčiai. Kol kas esame nežinioje, nes Seime svarstomi įstatymų pakeitimai, ar mažosioms bendrijoms teks mokėti daugiau mokesčių – atsiranda PSD įmokos, mokesčiai „Sodrai““, – apgailestauja Ž.Simanavičienė.
Verslui – tik 40 proc. laiko
Mokslininkė ne kartą įsitikino, kad verslo reguliavimo ir priežiūros institucijos ne padeda verslui, bet įvairiais pertekliniais reikalavimais varžo jo laisvę: „Įmonėje dirba du darbuotojai, tačiau visi tie popierėlių tvarkymai žmones tiesiog papjauna.“
Ž.Simanavičienės apskaičiavimais, verslininkai atlieka apie 60 proc. funkcijų, visiškai nesusijusių su verslu. Verslo veiklai, koordinavimui ir kitiems tiesiogiai su įmone susijusiems darbams lieka vos 40 proc. laiko.
„Visa kita suėda biurokratija: darbo laiko apskaitos žiniaraščių pildymas, įvairių instrukcijų rengimas. Lietuvoje labai mėgstama žvalgytis į kitų šalių pavyzdžius. Tai pasinaudokime Norvegijos, kurioje pragyvenimo lygis labai aukštas, patirtimi. Ten įmonė iki 5 darbuotojų net neveda buhalterijos: metų pabaigoje apskaičiuoja savo pajamas ir išlaidas, nusiunčia duomenis mokesčių inspekcijai, kurios specialistai ir sudaro balansą. Aišku, verslininkas už šią paslaugą sumoka, tačiau tik kartą, o ne kas mėnesį kaip atlyginimą buhalteriui“, – 15min.lt pasakojo profesorė, kuri yra kandidatė Lietuvos mokslų akademijos premijai gauti.
Sėkmės istorijos ne tik įkvepia, bet ir klaidina
Dvigubą individualių įmonių apmokestinimą Ž.Simanavičienė vadina visiškai neracionaliu.
Įmonę įsteigę asmenys turi mokėti savininko, pelno mokestį, mokesčius už pinigų išgryninimą ir t.t. O kas, jei įmonės savininkas susirgs? Jis negaus biuletenio!
„Įmonę įsteigę asmenys turi mokėti savininko, pelno mokestį, mokesčius už pinigų išgryninimą. O kas, jei įmonės savininkas susirgs? Jis negaus biuletenio“, – vardijo KTU dėstytoja.
Nepaisant mokesčių naštos, smulkusis verslas vis dar renkasi individualios įmonės kelią, nes steigti uždarąją akcinę bendrovę tiesiog per brangu: „Tam reikia turėti 10 tūkst. litų, bet iš kur tas pradedantysis verslininkas, dažniausiai jaunas žmogus, tiek paims? Kai konsultuoju būsimuosius verslininkus, aiškinu, kad šiuos pinigus reikia turėti savaitei, kol bus įregistruota įmonė, o po to juos bus galima išimti ir panaudoti verslui. Tačiau čia vėl gresia nuostoliai – per banką išimant pinigus reikia sumokėti išgryninimo mokestį.“
Startuolių sėkmės istorijos, pasak Ž.Simanavičienės, ne tik įkvepia, bet ir klaidina apie verslą svajojančius žmones: „Kas antras, įkvėptas tokių pasakojimų, puola kurti savo verslą. Tačiau dažnas labai greitai nusivilia ir jaučiasi apgautas. Todėl tik trečdalis Lietuvoje įsiregistruotų įmonių realiai veikia.“
Stumia į šešėlį
Dėl priežiūros institucijų spaudimo ir mokesčių naštos smulkus ir vidutinis verslas nuolat balansuoja ant bedugnės krašto. Leisti šaknis jam kliudo ne tik besikeičiantys įstatymai, bet ir neigiamas visuomenės požiūris.
„Pavyzdžių, kai verslas nori plėstis, o bendruomenė kyla piestu, netrūksta. Šiuo atveju galima priminti Kauno Laisvės alėjos ir senamiesčio patirtį, kai gyventojai dėl triukšmo nuolat skundžiasi kavinių veikla. Tačiau žmonės turi įvertinti, kad gyvena miesto centre, o ne tyliame užkampyje. Verslo pusėn turėtų stoti ir savivaldybė“, – įsitikinusi mokslininkė.
Ji vis labiau pasigenda dialogo tarp verslininkų ir valstybės. Nors valstybė viešai deklaruoja skaidraus verslo vertybes, tačiau iš tikrųjų stumia jį į šešėlį.
Jei įmonė surenka atliekas, ar Vyriausybė ją kaip nors motyvuoja, skatina? Ar palengvina mokesčių naštą? Ar suteikia papildomų balų, dalyvaujant konkursuose?
„Socialinės atsakomybės modelis turėtų veikti visose įmonėse, tačiau valstybė dėl to nerodo jokio intereso. Tarkime, jei įmonė surenka atliekas, ar Vyriausybė ją kaip nors motyvuoja, skatina? Ar palengvina mokesčių naštą? Ar suteikia papildomų balų, dalyvaujant konkursuose? Kaip nebus šešėlio, jei įkūrus įmonę mokesčiai žmogui kapsi nuo pirmos sekundės? Jūs tų pinigų dar neuždirbote, bet už juos jau kažkodėl turite sumokėti mokesčius“, – kalbėjo Ž.Simanavičienė.
Būti socialiai atsakingam neapsimoka
„Mokesčius jūs mokate pagal įstatymą“ – tokį atsakymą iš atsakingų institucijų gavo Ž.Simanavičienė, pasiteiravusi, kodėl PSD įmokos jai nuskaičiuojamos iš visų darbo užmokesčių, gaunamų dirbant keliose darbovietėse.
„Vadinasi, PSD įmoką aš sumoku keturis kartus. Bet ar dėl to mane kitaip gydo? Ar iš ligonių kasos gaunu daugiau kompensuojamų paslaugų? Nieko panašaus – kartais už kraujo tyrimus tenka primokėti. Valstybė gyvena iš verslo sumokėtų mokesčių, tačiau ką duoda mainais? Nieko“, – konstatavo Ž.Simanavičienė.
Verslui būti socialiai atsakingam Lietuvoje, anot mokslininkės, tiesiog neapsimoka. „Šiemet lankiausi trijuose didžiausiuose Liuksemburgo bankuose ir žiūrėjau, kaip juose diegiami socialinės atsakomybės principai. Tai įsivaizduokite, ten valstybė skiria lėšų bankui, kad jis diegtų lyčių lygybės principus“, – pavyzdį pateikė profesorė.
Darbuotojams trūksta darbdavių pagarbos
Geros darbo sąlygos, sveika atmosfera ir darbdavio pagarba pavaldiniui didina ne tik įmonės, bet ir jos kuriamo produkto vertę. Tačiau socialinės atsakomybės, kalbant apie darbuotojo ir darbdavio santykius, Lietuvoje trūksta.
„Kodėl baravykai neauga javų lauke?“ – SDG generalinio direktoriaus Eduardo Jaso mėgstamą klausimą pateikia Ž.Simanavičienė.
O kiek naudos gauna darbuotojas nuo verslininko sumokėtų mokesčių? Dėl šių disproporcijų ir atsiranda vokeliai.
Atsakymas paprastas: ąžuolas ir baravykas, gyvendami simbiozėje, teikia vienas kitam naudą. Lygiai taip pat tik betarpiškas darbdavio ir darbuotojų nuolatinis dialogas, tik kiekvieno jų indėlis leidžia kurti ir nuolat didinti įmonės vertę. O ir pasidalyti galima lygiai tiek, kiek pavyko sukurti. Taip formuojasi kiekvieno individuali atsakomybė, kuri sąžiningai veikiant kartu perauga į visos įmonės socialinę atsakomybę.
Tai kodėl Lietuvoje net tie darbdaviai, kurie darbuotojams galėtų mokėti didesnę nei minimalią algą, jiems vis tiek atseikėja tą aplaižytą tūkstantį litų?
„Kiek Lietuvoje verslininkas sumoka mokesčių, kad darbuotojui sumokėtų tą tūkstantį litų? Maždaug 30 proc. nuo algos. O kiek naudos gauna darbuotojas nuo verslininko sumokėtų mokesčių? Dėl šių disproporcijų ir atsiranda vokeliai. Man, pavyzdžiui, jau liko nedaug iki pensijos, bet vertindama valstybės politiką, nesu tikra, ar aš ją gausiu“, – prisipažino profesorė.
Ji sako nesistebinti, kodėl žmonės renkasi didesnę pinigų sumą šiandien į rankas nei oficialią algą, nuo kurios sumokėti mokesčiai nueis nežinia kur.
„Vasarą lankėmės verslo įmonėse Birmingeme ir teiravomės jų savininkų, kokio dydžio algą jie moka darbuotojams. Trijose įmonėse gavome tą patį atsakymą: „Mokame minimumą, nes mūsų šalyje kuo daugiau uždirbi, tuo daugiau sumoki mokesčių.“
Įmonės moka minimalią algą, tačiau darbuotojams siūlo įvairų spektrą socialinių paslaugų, tarkime, paaiškina, kaip gauti pašalpą, kaip rasti geresnį, bet pigesnį vaikų darželį. Įmonė sutvarko reikiamus dokumentus, darbuotojui telieka nunešti į reikiamą instituciją. Tuo metu Lietuvoje mokamas minimalus atlyginimas ir sakoma: „Džiaukis, kad tiek gauni.“ Verslininkai nesuinteresuoti stengtis daugiau, nes nemato prasmės, valstybės palaikymo“, – įsitikinusi Ž.Simanavičienė.
