„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

R.Imbrasas: karo ratilai jau judina Lietuvos ekonomikos pamatus. Sprendimai reikalingi šiandien

Vasario 24 d. Rusijai užpuolus Ukrainą, atsirado daug nežinios dėl pasaulio ekonomikos krypties. Ne išimtis ir mūsų šalis. Energetikos kainų augimas, didelė infliacija, įtempti santykiai su Baltarusija ir Kinija, tam tikrų tiekimo grandinių trūkinėjimas – problemos, su kuriomis Lietuvos verslas ir gyventojai susidūrė dar iki karo pradžios.
Raimondas Imbrasas
Raimondas Imbrasas / Asmeninio archyvo nuotr.
Temos: 2 Verslas Mediena

Akivaizdu, kad atskiri verslo sektoriai patyrė skirtingo lygio stresą. Tačiau, prasidėjęs karas lėmė, kad kai kurios verslo šakos mūsų valstybėje susidūrė su specifiškai ypatingomis problemomis.

Viena iš tokių verslo sričių, turinti gilias tradicijas ir ilgametę veiklos patirtį – medienos perdirbimo pramonė.

Lietuvos medienos perdirbimo pramonės sektoriuje veiklą vykdo daugiau, kaip 1000 įmonių. Šis sektorius yra gyvybiškai svarbus šalies regionams, nes apie 90 procentų visų medienos perdirbimo įmonių yra įsikūrusios kaimo vietovėse. Ten dirba dešimtys tūkstančių regionuose gyvenančių žmonių. Savivaldybėms yra sumokami gyventojų pajamų, žemės, žemės nuomos mokesčiai. O kur dar medienos perdirbimo įmones aptarnaujanti vietinė paslaugų rinka, kuri sukuria papildomas darbo vietas, ne miestuose gyvenantiems žmonėms.

Medienos perdirbimo verslas Lietuvoje užima svarbią vietą Lietuvos ekonomikoje ir todėl, kad tai yra ilgalaikės šimtamilijoninės investicijos bei sukuriama pridėtinė vertė, kuri mokesčių pavidalu gulasi į valstybės biudžetą. Šis verslo sektorius užima stiprias pozicijas ne tik vidaus rinkoje, bet ir turi gerą vardą visame pasaulyje.

Suprantama, kad medienos perdirbimo verslas yra tiesiogiai priklausomas nuo žaliavos – įvairios rūšies medienos. Nėra medienos, nėra ir verslo. Dar prieš metus, praėjusių metų pavasarį ekonomistai įspėjo apie prasidėjusią kovą dėl ribotų medienos resursų. Jau tada fiksuotos rekordinės žaliavinės medienos kainos. Toks deficitas tuomet pirmiausiai atsirado dėl atsigavusios ekonomikos ir stipriai padidėjusio vartojimo, ypač JAV. Ten rinkos paklausa pernai metais išaugo net 60 procentų, tai lėmė, kad iš Euoropos 30 procentų daugiau išplukdyta į JAV žaliavinės medienos negu ankstesniais metais. Noriu atkreipti dėmesį, kad eksportą iš visų Europos šalių labiausiai augino Suomija ir Lietuva ( 77 procentai iki 7.656 kubinių metrų). Tai reiškia, kad Lietuvoje dirbantys medienos perdirbėjai turėjo dar mažiau galimybių įsigyti žaliavos vietinėje rinkoje.

Lietuvos medienos perdirbimo pramonė siekdama užtikrinti nepertraukiamą veiklą dalį reikalingos žaliavos įsigydavo Ukrainos ir Rusijos rinkose. Ypatingai baldinę, konstrukcinę bei statytoms skirtą medieną. Prasidėjęs karas panaikino bet kokias galimybes atsivežti žaliavinę medieną iš šių šalių, o tai reiškia katastrofišką situaciją kai kuriems Lietuvos medienos perdirbėjams. Negalėdami apsirūpinti reikiamomis žaliavomis, jie bus priversti stabdyti gamybą, atleisti darbuotojus, o gal ir išvis pabaigti savo veiklą.

Problema aiški. Reikia ne dejuoti, kad viskas blogai, o ieškoti išmintingų sprendimų ir juos įgyvendinti, kad valstybei reikalingas ir naudingas sektorius susidorotų su iškilusiais iššūkiais.

Niekam nekyla abejonių, kad žaliavinės medienos eksportas Lietuvoje, valstybei sukuria mažai naudos. Laimi pardavėjai, bet jokios reikšmingos pridėtinės vertės nesukuriama. Tiesiog mediena parduodama, kaip žaliava ir eksportuojama į kitas šalis. Statistikos departamento duomenimis nuo eksportuojamo medienos kiekio sukuriama tik apie 13 mln eurų pridėtinės vertės.

Niekam nekyla abejonių, kad žaliavinės medienos eksportas Lietuvoje, valstybei sukuria mažai naudos.

Kai tuo tarpu medienos perdirbimo sektorius sukuria ženkliai daugiau pridėtinės vertės ir atneša nepalyginamai daugiau naudos valstybei ir jos žmonėms. Todėl labai suprantama, kodėl aplinkinės mūsų regiono šalys, tokios, kaip Latvija ar Lenkija, turi sukūrusios įvairius mechanizmus, kaip daugiau žaliavinės medienos parduoti pirmiausiai savo vietinėms medienos perdirbimo įmonėms.

Susiklosčius tokiai ypatingai situacijai reikalingi greiti ir netradiciniai įvairių valdžios institucijų sprendimai. Galbūt jie gali būti ir laikini, bet aiškiai nukreipti į tai, kad pirmiausiai reikia stengtis aprūpinti žaliava Lietuvoje veikiančias įmones.

Iš Lietuvos miškų kasmet rinkai pateikiama apie 7 mln kietmetrio ( ktm) medienos. Iš kurių, apie 3,7 mln sudaro mediena iš valstybinių miškų. Deja, bet ženkli dalis šios medienos nepatenka į Lietuvoje veikiančias medienos perdirbimo įmones ir, kaip žaliava yra išvežama. Esant nepaprastai situacijai, Vyriausybė kartu su Seimu, galėtų, bent laikinai apriboti žaliavos eksportą iš Lietuvos, didžiąją dalį medienos, konkurso būdu parduoti Lietuvos perdirbėjams.

Yra ir kitas kelias. Dar praėjusiais metais, 13 įvairioms LR Seimo frakcijoms priklausančių Seimo narių, pateikė LR Miškų įstatymo pataisą. Jos esmė yra ta, kad būtų pakeista valstybiniuose miškuose užaugintos medienos ir jos žaliavos aukcionų organizavimo tvarka. Pagal ją siūloma įtvirtinti konkrečius socialinės ekonominės naudos šaliai kriterijus, kuriuos atitinkantys ūkio subjektai turėtų pirmenybę įsigyti aukcionuose parduodama žaliavinę medieną. Kaip rašoma įstatymo aiškinamajame rašte, toks pasikeitimas leistų papildomai sukurti apie 3000 tiesioginių darbo vietų regionuose ir atneštų apie 65 mln eurų papildomos vertės Lietuvos ekonomikai. Dabar, dėl į užsienį išvežamos medienos, neapdirbant jos mūsų šalyje, kasmet prarandame nuo 100 iki 300 mln eurų.

Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į Vyriausybės, kiekvienais metais, tvirtinamas iškirtimo kvotas. Pastaruoju metu tai sudaro apie 3,7 mln kubų per metus. Galbūt, kartu su atsakinga miško užsodinimo politika, būtų galima laikinai padidinti kvotą iki 4,2 mln kubų. Tai irgi padėtų spręsti žaliavos trūkumo problemą.

Sprendimų daug. Reikia tik efektyvaus ir supratingo dialogo tarp valdžios atstovų ir socialinių partnerių bei verslo. Nieko nedarymas ir atsikalbinėjimas, kad ES reglamentai ar direktyvos nieko neleidžia padaryti, šiandien yra nepateisinami ir nešantys labai didelę žalą valstybės ekonomikai. Kai karas už durų, ima vis labiau siūbuoti mūsų kasdienį gyvenimą, reikia veikti išmintingai ir naudingai savo valstybei bei jos žmonėms. Galvoti, kad viską išspręsime parama ir lengvatinėmis paskolomis, yra saviapgaulė. Žlungant verslui, tiesiog nebebus puodo, iš kurio samčiais esame įpratę dalinti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs